Beveik prieš metus sprendėme klausimą, kur kraustytis. Iki tol nuomojomės butą, bet padidino nuomos kainą ir nusprendėme išeiti. Tik kur? Visi, kurie stebi rinką, žino, kaip auga nuomos kainos. Pabrango vienur – pabrango visur. Skelbimai, kuriuos peržiūrinėjome, gąsdino savo sumomis arba reikalavimais.
Tada sugalvojome, kad būtų variantas įsikelti pas draugo tėvus. Jie turi nuosavą namą, taigi, yra daugiau vietos. Pasakėme savo idėją tėvams. Jie iš pradžių šiek tiek abejojo, kaip sutilpsime, ar nesusipyksime, ar nebūtų mums, jaunai porai, patogiau atskirai, bet galiausiai sutiko, kad paskaičiavus taip labiausiai apsimoka. Įsikėlėme.
Mums skyrė vieną kambarį, kitame gyvena patys tėvai, dar yra bendras kambarys, palėpės patalpos, koridorius ir maisto sandėliukas, virtuvė ir vonia bendri – na, tiesiog vienas gyvenamasis namas. Apsigyvenome ir atrodė, kad viskas bus gerai.
Iš jo tėvų pusės ir yra viskas gerai. Negerai pasidarė iš mano draugo pusės. Jo santykis su mama toks artimas, ir toks... kitoks, mane erzina. Papasakosiu smulkiau, ką turiu omenyje.
Žodžiu, jau pirmą savaitgalį po atsikraustymo jis pasisiūlė mamai padaryti lentyną daiktams susidėti. Draugas moka viską gaminti, o pas tėvus garaže buvo medžiagų. Taigi, jis visą savaitgalį skyrė tos lentynos mamai gaminimui. Mama, aišku, džiaugėsi, kad va, dabar padaugėjo žmonių, tai padaugėjo ir daiktų, bus kur susidėti.
Bet man nebuvo didelis smagumas visą pirmą savaitgalį vos atvykus praleisti vaikštant kampais ar prie televizoriaus. Tikėjausi, kad kažką veiksim kartu, eisim pasivaikščioti po apylinkes ar kartu išvažiuosim, ar galiausiai daiktus dviese susitvarkysim. O jis – lentyną mamai. Nuo šeštadienio ryto iki sekmadienio vakaro.
Apie kitus savaitgalius smulkiai nepasakosiu, bet tokių dar buvo ne vienas. Dažnai, aišku, būname ir dviese, bet kitais kartais – tai su tėvais į kapus, tai kažką padėt prie namo, tai paremontuot... Atrodo, savo gyvenimo neturim, tik mamai remontus darom.
Darbo dienomis rutina irgi pasikeitė. Seniau ryte kartu išgerdavom kavą prieš darbus, pasibendraudavom, pasibučiuodavom. Dabar dažną rytą jis greitosiom išgeria kavą ir išvažiuoja į darbą anksčiau, kad spėtų važiuodamas nuvežti ir mamą. Anksčiau ji važiuodavo autobusu, ir buvo viskas gerai. O dabar jau autobusu netinka – reikia išnaudot, kad sūnus šalia. Man truputį pavydu ir to bendravimo. Rytais praleisdavo daugiau minučių pašnekėdamas su manimi, o dabar kai anksčiau veža mamą, šneka apie savo dieną su ja.
Paskutinis dalykas – žinutės. Mes su juo dieną susirašome keliomis žinutėmis. Ir vieną kartą, matyt, paspaudęs ne tą galvytę mesendžeryje (nuotraukytę), jis man atsiuntė žinutę: „Jeigu spėsiu, užvažiuosiu pieno.“
Aš perklausiau: „Kokio pieno?“
Jis atsakė: „Oi, mamai rašiau. Sakė ryte, kad pienas baigėsi namuose.“
Mane kaip šaltas dušas perliejo. Ne manęs paklaust, kaip diena, ne manęs paklaust, ko nupirkt, o su mama susirašinėt, kad pieno jai parveš. Na, atsiprašau...
Man tokio jų artimumo ir vaikino dėmesio mamai atrodo per daug. Bandžiau su juo apie tai kalbėtis, bet jis ne tik kad nesuprato, bet dar ir pagalvojo, kad aš pati pusiau juokauju! Maždaug: „Netikiu, kad pavydi mamai dėmesio. Gi pas juos gyvenam.“
Ir viskas. Daugiau kalbėtis nebandžiau, pamačiau, kad nesupranta.
Bet ką galėčiau padaryti iš savo pusės? Man toks draugiškumas ir dėmesio „nuvagimas“ nuo mylimos moters neatrodo normalu. Kokia išvada? Kad visi vyrai – mamyčiukai? Ir kaip tokius auklėti, ha? Jaučiuosi beviltiškai. Gerai būtų išgirsti patarimų, kaip pakeisti vyro santykį su mama.
Savo pasakojimus ir istorijas siųskite pilieciai@delfi.lt
