Kadangi apie ateitį buvo svarstyta, žinojau savo merginos nuomonę ir požiūrį, nusprendžiau pasielgti garbingai ir pasiūlyti jai garantijas. Nusprendžiau pasipiršti ir su ja susižadėti.
Piršlybas sumąsčiau surengti pačią romantiškiausią metų dieną – per Šventą Valentiną. Tam pasirinkau gražų miestą, Druskininkus. Norėjau merginą nustebinti ir padaryti gražią bei įsimintiną šventę. Užsakiau viešbutį, pasirūpinau gėlėmis, žiedu, romantiška vakariene ir visais kitais dalykais, kurie moterims ypač yra svarbūs.
Atėjus lemiamai dienai viskas buvo suplanuota nuo A iki Z. Viskas vyko tikrai romantiškai, mergina tikrai buvo sužavėta ir atrodė, jai labai patiko mūsų romantiškas vakaras. Pats pasipiršimas buvo gražus, na, bent jau, daugelis merginų taip pamačiusios per filmą sako, kad taip įsivaizduoja ir tokio nori... Iš rožių žiedlapių buvo sudėliotas klausimas „Ar tekėsi už manęs?“. Kaip ir buvo planuota, mergina pasakė „taip“ ir vakaras pasibaigė gražiai, laimingai ir pakiliai.
Kitą dieną grįžus namo mačiau, kad kažkas merginai neduoda ramybės. Paklausus ji man pasakė, kad persigalvojo ir susižadėti dar nenori, nori dar pagyventi kartu ir pažiūrėti, kaip sekasi. Paklausus, kodėl sutiko, ji atrėžė, kad bijojo, jog paliksiu ją kitam mieste ir neparvešiu namo.
Žinoma, mano reakcija buvo tikrai neglostanti, tiesiog pasiutau. Pirma pasakė, kad nenori gyventi susimetus, tada persigalvojo ir viskas nutiko per vieną naktį. Kas čia per nesąmonė? Pasijaučiau, kad mane vedžioja už nosies, tuo metu atrodė, kad visas pasaulis sugriuvo ir pasijaučiau tikru asilu. Tiek pastangų įdėta, tiek pinigų sumokėta ir viskas tik dėl to, kad princesės nepalikčiau kitame mieste. Būčiau žinojęs, iš principo būčiau palikęs – taip nesielgiama. Geriau iškart pasakyti tiesą, o ne vynioti į vatą ir apsimetinėti, suteikiant tuščių vilčių kitam žmogui. Toks elgesys neturi būti toleruotinas.
Po to įvykio nebegalėjau rimtai į ją žiūrėti. Prasidėjo dažni konfliktai. Kaip būtų galima suprasti, su ta mergina santykiai pasibaigė. Supratau, kad piršlybos nebuvo pati geriausia idėja, o jeigu santykiai niekur neveda, neverta gaišti savo laiko. Ji skirtis nenorėjo, bet aš nebegalėjau būti kartu. Praėjus keliems metams po mūsų skyrybų net esu jai dėkingas, kad šitaip atsiėmė savo sutikimą tuoktis. Išsiskyrus, prisimenu tą Valentino dieną labai nemaloniai, bet tikiu, kad ateityje jos bus daug geresnės.
