Mano mama yra pagyvenusi, 86 metų močiutė. Tėvelis miręs, dėl to ji liko viena gyventi. Esame dviese su sese, ji gyvena užsienyje, todėl mama daugiausia rūpinuosi aš. Taip atsitiko, kad mamai buvo insultas, vėliau – infarktas, sveikata yra prasta. Pati namuose jau neapsitvarko, jai reikalinga priežiūra. Bėda yra ta, kad mama nenori apsigyventi pas seserį užsienyje, nors sesuo kvietė ir ne kartą. O į savo namus jos parsivežti negaliu, tiesiog nėra vietos, neturiu tuščio kambario, kad ji galėtų jaustis patogiai ir turėtų savo erdvę.

Lankau mamą dažnai, atvežu maisto, sutvarkau kambarius, išskalbiu drabužius ir atlieku visus kitus darbus. Tačiau darosi labai sunku lakstyti per dvejus namus. Negana to, esu dirbanti, turiu dar nepilnamečių vaikų ir lakstymas pas mamą į rajoną vargina, atima daug jėgų ir laiko. Gyveni visąlaik bėgime, o jeigu jai kas nutiktų, tai net neatvykčiau pakankamai greitai, kad ji laiku sulauktų pagalbos, gyvenu per toli.

Kai mamai užsimenu apie slaugos namus, ji užpyksta, pasiguodžia kaimynams (kadangi gyvena kaime, jų aplinkui pilna, vis pasikalba). Kai atvažiuoju aplankyti, dažnai kaimynė ateina priekaištaudama, kad neprižiūriu motinos ir kaip drįstu jai siūlyti senelių namus, juk mane ji augino negailėdama savęs. Tokiu būdu mama dar labiau priešinasi šiai idėjai. Prigąsdina kaimynė visokiomis nesąmonėmis, prišneka, kad niekas jos nežiūrės, neva paliks palatoj vieną ir ras tik po kelių dienų mirusią. Na, kaimynė užsiima visiškom nesąmonėm, bet mamą jos paveikia.

Man toks požiūris yra mažų mažiausiai kvailas ir tikrai atgyvenęs. Juk tos institucijos nėra sukurtos seneliams kankinti – priešingai, jos sukurtos padėti ir prižiūrėti. O pagalba reikalinga ne tik seneliams, bet ir juos prižiūrintiems vaikams ir artimiesiems. Tie, kurie aiškina, kad taip mąstantys vaikai yra nedėkingi, pasakykit – kodėl? Juk norime tėvams profesionalios priežiūros, slaugės, kuri būtų pajėgi bent vaistus suleisti, nuprausti žmogų ir suteikti reikiamą pagalbą 24 valandas per parą. Nesu medikė ir man gan sudėtinga prižiūrėti sergantį žmogų, tad ir man, ir mano seseriai būtų daug ramiau, jei mama būtų medikų priežiūroje.

Tai nereiškia, kad aš nesu dėkinga mamai ar kad noriu nusikratyti atsakomybės. Taip juk nėra. Tiesiog nemanau, kad dėl žmogaus užsispyrimo ar svetimų žmonių įtakos turėčiau taip draskytis. Juk negaliu mesti darbo, vaikų, šeimos, ir rūpintis tik mama. Turiu savo vaikus, kuriais turiu rūpintis. Būtų daug lengviau, jei mama persikeltų ir apsigyventų slaugos namuose, kur ja bus deramai pasirūpinta. Tuo labiau, kad mama dažnai skundžiasi, kad bijo būti viena naktimis ar kad blogai jaučiasi.

Gyvendama slaugoje gal susirastų draugų, su kuriais galėtų pabendrauti. Domiuosi visokiom programom, dabartiniai senelių namai tikrai geri, yra visokių renginių, vyksta programos, veiklos. Norėčiau, kad mama oriai gyventų savo dienas, kad turėtų kasdienius patogumus, elementarų dušą ar tualetą, pritaikytą neįgaliesiems, kadangi namuose tokio nėra galimybės įsirengti.

Nežinau, ką daryti, kaip įkalbėti mamą ir nuraminti, kad taip nesibaimintų dėl kaimynės nesąmoningų paistalų. Kaip įtikinti, kad ir jai būtų geriau, ir patogiau, ir mums, vaikams, būtų ramiau, kai priežiūra būtų tinkama ir profesionali? Kartais taip norisi pasakyti: „Mama, prašau, padėk tau padėti – suprask, kad ši situacija sunki ir man.“ Ar dėl to esu bloga dukra? Gal tik tamsuolių akyse, nes kitose, labiau išsivysčiusiose šalyse, kuriose pirmumas taikomas patogumui ir pagyvenusio žmogaus gerovei, tokio klausimo neužduoda niekas.
Prašau, patarkite, kaip įkalbėti mamą.