Taigi, gaminti nemėgstu, nemoku, bet kartais būna, kad reikia, ir tada lendu į internetą ieškoti kokio nesudėtingo recepto. Tąsyk nepasisekė balandėlių skonio troškiniui. Aprašymas buvo puikus: sotus, jaukus, sušildantis, vaikystę primenantis patiekalas, ypač tinkantis tiems, kas mėgsta balandėlius, tačiau neturi laiko ar noro ilgai suktis virtuvėje: tai yra – man.
Pradžia nieko blogo nežadėjo. Morkas ir kopūstus susmulkinau, svogūną apverkiau, viską, ką reikia apkepti, apkepiau, pomidorų pastos pridėjau... Ir jau tiesiau ranką į lentyną, kur būna ryžiai, bet... jeigu ryžių ten nepadėjai, jų ir nerasi. Nors ryžių buvo – juodųjų ryžių. Na, yra kaip yra, kas žino – gal dar ir skaniau? Ryžiai keliauja į puodą, pilu vandens, prieskonių, uždengiu ir viskas. Tikrai nesunku. Ir kas ten tą informaciją ant pakelių skaito, kad juoduosius ryžius reikia virti atskirai nuo kitų produktų, kad gali nudažyti ir panašiai...
Tą kartą sužinojau apie save kai ką naujo. Pasirodo, aš galiu valgyti patiekalą, kuris savo spalva ir konsistencija primena pastovėjusius kraujo krešulius. Gaila, kad tik aš. Bet jeigu jums pritrūktų fantazijos šmėklų vakarėlio stalui, tikrai rekomenduoju – juodai geras troškinys. Recepte rašo, kad patiekiant tinka uždėti grietinės ir pabarstyti žalumynais, tačiau mano kulinarinę versiją labiau tiktų serviruoti su akių obuoliais ir vampyrų dantimis.
Skanaus!
Savo patiekalų istorijas siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir būkite apdovanoti prizais!
