Nuo pat jaunystės laikų mano draugė labai mėgdavo karts nuo karto apsilankyti pas būrėją. Iš pradžių klausimai būdavo apie mokslų sėkmę, darbo ir mylimojo paieškas. Neatrodė kažkas blogo, tiesiog smalsu. Kartą ji įkalbėjo ir mane nueiti pas būrėją, kai turėjau priimti labai didelius savo gyvenimo sprendimus. Nemeluosiu, buvo tikrai labai įdomu.
Aš gan skeptiška šiuo klausimu, bet kai būrėja pradėjo vieną po kito vardyti mano praeities įvykius, nori nenori pradedi tikėti. Seansas vyko apie valandą. Išėjusi iš būrėjos namelio ir tos keistos aplinkos, kurioje vien žvakės ir kortos, ir kažkokie mistiniai ženklai, tikrai jautiesi tarsi atradęs savo sieloje visus atsakymus į visus klausimus. Žinoma, galvojant ir permąstant tą apsilankymą, vėliau pastebėjau ir netikslumų, ir net visišku nesąmonių. Iš esmės: aš to nepriėmiau labai rimtai, bet buvo gana įdomu, daug kas ir sutapo. Man užteko vieno karto ir tuo mano kelionė po magišką pasaulį pasibaigė. Tuo labiau, kad ta valanda atsiėjo man apie 30 eurų. Nepigu, sakyčiau.
Tačiau mano draugė su laiku į šią pramogą įniko vis labiau. Ilgainiui pas būrėja pradėjo lankytis prieš kiekvieną rimtesnį savo gyvenimo sprendimą. Keičiant darbą, kraustantis iš vienos vietos į kitą. Net su savo vaikinu išsiskyrė, nes būrėja pasakė, kad tai – ne jos žmogus. Ji tiesiog jį metė, nors santykius puoselėjo ne vienerius metus. Žinoma, vaikinui buvo šokas, kad viskam klostantis gerai, planuojant bendra gyvenimą, staiga esi paliekamas.
Vėliau buvo ir studijų, profesijos, partnerių kaitos, tam tikrų pasiūlymų atsisakymai. Kai pasakiau jai, kad per daug laiko praleidžia pas būrėją ir kad šitaip gyventi tiesiog negalima, ji man atšovė, kad pastaroji kaip tik minėjo apie pavydžią draugę, kuri jai nori pikto. Ne gana to, ji tos būrėjos klausinėjo ir apie savo aplinką – mane taip pat. O po to vis sakydavo, kad tam tikrų dalykų nedaryčiau, kad, pavyzdžiui, būrėja sakė, kad ne tas partneris prie manęs ir panašius dalykus. Draugės elgesys darėsi vis keistesnis ir panašėjo į desperaciją sužinoti viską, ką laukia ateityje. Taip pamažu retėja mūsų bendravimas – turbūt dėl to, kad būrėja liepė mažiau bendrauti.
Kas keisčiausia, kad tą vienintelį kartą, kai buvau pas būrėja, ji man pasakė, kad likimą mes keičiame patys ir burtai – tik kelias, kurį rodo šiuo metu. Deja, ne visi sugeba savo likimą valdyti, kiti pasiduoda įtakai. Labai gaila, kad priemonė, kuri skirta tarsi padėti sunkumuose, įtraukia ir paverčia žmogų būrėjos patarimų įkaitu. O kas, jeigu būrėja suklydo? Ar nerizikuojame prarasti savo gyvenimo? Dėl to labai svarbu įjungti kritinį mąstymą. Dėl įdomumo, smalsumo galima nueiti pasižaisti, bet reikia būti labai atsargiems ir nežiūrėti į tai rimtai. Nežinau, kaip tą paaiškinti draugei.
Skaudu, kad nebebendraujame ir kad mokamais burtininkės patarimais ji pasitiki labiau nei mūsų draugyste. Kaip jai atverti akis?
