„Tai ką, eisi į kariuomenę tarnauti?“ – pamenu, buvau gimnazijos dešimtoje klasėje, kai per žinias teko išgirsti, jog Lietuvoje sugrąžinama nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba. Tarpusavyje mokykloje mes, vaikinai, diskutavome ir svarstėme tolimesnius gyvenimo planus po gimnazijos suolo. Mokiausi gan inteligentiškų žmonių apsuptyje, aukšto kultūros bei išsilavinimo lygio gimnazijoje, po kurios baigimo dauguma mano laidos žmonių buvo nusprendę studijuoti įvairiose aukštosiose mokyklose. Tad baigdamas mokyklą turėjau tik vieną pažįstamą, kuris atsidūrė šauktinių gretose. Nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba rodėsi kaip visai nepažįstamas, paslaptingas bei tolimas, visiškai negręsiantis dalykas, kaip dažnas pasakymas „man jau tikrai taip nenutiks“.

Daugiau nei prieš metus mano gyvenimas artėjo prie pokyčių – artėjo laikotarpis, kai man grėstų būti pašauktam atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Tuo laiku širdis buvo kupina ambicijų, siela troško pagaliau siekti ilgai puoselėtų svajonių. Būna, kad žmonės nežino, ko nori iš gyvenimo, klaidžioja ar ieško savęs, o aš pagaliau konkrečiai žinojau, ko noriu, norėjau pradėti vystyti savo svajones, o įgyvendinti savo tikslus jau spaudė laikas. Tik virš galvos kabojo pilkšvas gręsiančios karinės tarnybos debesis.

Dar iki tarnybos pradžios teko suprasti, jog yra du variantai:
A) gyventi tolimesnį gyvenimą, keletą metų žaidžiant „rusišką ruletę“ ir nežinant, kada tektų būti pašauktam;
B ) greičiau pradėti bei, tuo pačiu, greičiau užbaigti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, kol dar nėra pradėtos plėtoti ambicijos bei tikslai gyvenime.

Teko skaityti įvairiausių istorijų, kuomet žmonės, paėmę įvairiausias finansines paskolas, pradėję kurti verslus, baigę įvairiausias brangias studijas ir pagaliau radę ilgai ir sunkiai ieškotus darbus, yra pašaukiami ir verčiami atlikti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos. Nagrinėjant tokias istorijas matome, kaip žmonės siekia sau atidėti tarnybos atlikimą. Tai suprantama – kuomet žmogus investavęs į save, savo gyvenimą, sunkiai dirbęs, kad pasiektų tai, ką jis turi, devynių mėnesių pauzė gali atnešti neproporcingai didelę žalą ar net užbraukti visą jo iki tol padarytą darbą. Labai liūdna, bet dažnai tokiose istorijose žmogaus prašymai atidėti karinę tarnybą būna atmetami, žmogaus finansiniai įsipareigojimai civiliniame gyvenime nusakomi kaip „ne dingstis“ atidėti tarnybai, o žmogui, daug ir sunkiai dirbusiam vardan savo ambicijų bei tikslų, pacituojama „Konstitucinė žmogaus prievolė ginti savo šalį“.

„Verktinis“ – dažnai girdima sąvoka, žeminančiai nusakanti žmones, nenorinčius atlikti NPPKT. Toks požiūris yra žeidžiantis ir žeminantis žmogų, visiškai ignoruojant kitus žmogaus aspektus: kuo jis gali būti produktyvus bei naudingas visuomenės narys, valstybės pilietis. Jeigu žmogų galima „nurašyti“ pagal tai, ar jis nori atlikti karinę tarnybą, tai kyla klausimas – ar karinė tarnyba yra vienas vienintelis būdas, kuriuo galima prisidėti prie valstybės gerovės? Deja, bet tokių etikečių kaip „verktinio“ skelbimas savotiškai suabsoliutina šalies gynybą bei karinę tarnybą kaip vienintelį bei pagrindinį būdą žmogui parodyti savo naudingumą visuomenei bei valstybei.

Šalies gynyba – be galo svarbus aspektas, įtvirtintas Konstitucijos, kuri suteikia teisę kiekvienam piliečiui ginti savo šalį priešiškos invazijos atveju. Tačiau valstybės gerovė yra daug platesnė ir priklauso nuo daug daugiau nei nuo ginklų arsenalo ar žmonių, gebančių valdyti ginklą, skaičiaus. Valstybė taipogi gyva savo kultūrine, socialine, ekonomine bei kitomis įvairiomis gerovėmis. Tarp šaukiamo amžiaus žmonių yra pilna jaunuolių, kurie jau pradėję statyti savus gyvenimus, kurti gerbūvius, ir kurie ruošiasi kurti pridėtinę vertę visų žmonių gerovei.

Jau minėjau neproporcingai didelę žalą žmogaus gyvenimui – galbūt tas žmogus, kuris yra šaukiamas, yra potencialus genialus pianistas, ateityje garsinantis Lietuvą kultūros sferoje? Ar atsidavęs mokslo žmogus, ateityje skinsiantis mokslo laimėjimus tarptautinėje erdvėje? Gal tai jaunasis verslininkas, išdrįsęs surizikuoti ir kurti savą verslą, gal net jau kuriantis darbo vietas ir sąžiningai mokantis mokesčius Lietuvos valstybei? Ir staiga žmogui valstybė liepia devyniems mėnesiams mesti savo gyvenimą, rizikuoti prarasti savo taip sunkiai ir ilgai puoselėtus amatus.

„Atlik savo pareigą Tėvynei“ – ar minimi trys tekste pavyzdžiai ne su kaupu atlieka savo vadinamą „pareigą“ Tėvynei? Žmonės, kuriantys, dirbantys Lietuvos naudai? Ar ir juos reikia nurašyti kaip „verktinius“, taip visiškai užmerkti akį į visus žmogaus nuopelnus, kuriais jis jau prisidėjęs, ar ateityje prisidėsiantis prie valstybės gerovės? Jeigu žmogus jau padaręs savo indėlį, ar dar tik ruošiasi jį daryti, kodėl jo negalima laikyti lygiai tokiu pat lygiaverčių patriotu, kaip žmogaus, kuris nusprendžia savo gyvenimą paskirti kariuomenei?

Vienas geras mano draugas, užsienyje bebaigiantis gan brangius mokslus ir turintis milžiniškas studijų paskolas, įdėjęs be galo daug darbo savo studijų metu, dabar jau turi galimybę ragauti saldžius darbo vaisius. Baigiantis studijoms jis yra vis labiau pastebimas ir turi puikią galimybę per ateinančius metus įsitvirtinti toje industrijoje, kurios specialybę universitete yra baigęs. Tačiau jis yra šaukiamas ir bet kada per artimiausius metus gali atsidurti šauktinių gretose, o dabar esančios puikios galimybės pradėti karjerą gali sugriūti, nes konkurencija srityje – didžiulė, o būti pamirštam yra be galo lengva. Nuoširdžiai bijau dėl savo draugo, nes pats mačiau, kiek žmogus įdėjo pastangų, kiek jam rūpi Lietuva ir kaip jis nori dirbti, kurti dėl jos. Dabar jis turi auksines karjeros galimybes, kurios atvertų dar platesnes duris kurti netgi dar didesnę pridėtinę vertę Lietuvos valstybei, bet virš galvos kabantis karinės tarnybos debesis gali nustumti žmogų atgal.

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pasisakau prieš žmogaus vertimą atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą yra ta, kad žmogaus prievarta prieštarauja vienam iš pagrindinių mūsų šiandieninės demokratinės respublikos principų – žmogaus laisvos valios ir laisvo pasirinkimo gerbimo. Nors mes ir linkę kritikuoti Lietuvos kaimynystėje esančias autoritarinio, diktatoriško rėžimo valstybes, tačiau mūsų valstybės gynybos gerovei ir mūsų laisvei apsaugoti patys naudojame autoritarinį metodą. Verčiame žmogų prisidėti prie valstybės gynybinės gerovės atliekant tarnybą.

Tačiau ar nėra man „bepigu“ kalbėti apie demokratiją, kuomet šį tekstą, laimei, dabar rašau taikos sąlygomis? Kai kurie skaitytojai veikiausiai pasiūlytų man pagalvoti, kas dedasi, pavyzdžiui, kokiame Izraelyje ar Ukrainoje, nuolatinėje karinių veiksmų grėsmėje, ir galbūt ten net pats privalomosios tarnybos kvestionavimas būtų visuotinai smerktinas? Be jokios abejonės, už dabartinę esamą žodžio laisvę turiu būti dėkingas patriotams, kurie mūsų šalies istorijoje buvusiais kraupiais momentais ėmė ginklus, kovojo ir žuvo vardan šiandieninės mūsų Laisvės. Ne tik išdrįsusiems paimti ginklą į rankas patriotams, bet ir taikiomis priemonėmis kadaise prie Televizijos bokšto priešais okupacinių jėgų tankus stovėjusiems žmonėms turime būti dėkingi už laisvę bei šiandieninės demokratijos vaisius.

Vis dėlto turiu pripažinti – nors ir nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos pratybų aplinkybėmis kentėme šaltį, karštį, alkį bei troškulį, prastas higienos sąlygas bei nuovargį, visa tai privertė dar labiau vertinti taiką, kurioje mes gyvename. Padėjo bent kiek geriau suvokti, kokias kančias ir negandas žmonėms atneša karo rykštė. Tačiau aš ir toliau laikausi savo nuomonės – laisvė bei taika, kurių tiek amžių mūsų Lietuva troško, bei su ja atėjusi demokratija, yra ir turėtų toliau išlikti kaip labiausiai saugomos vertybės. Ne tik mums, lietuviams, bet ir visiems pasaulio žmonėms. Demokratija, esanti taikos metu, turėtų toliau būti stiprinama bei ginama demokratinėmis, laisvos žmogaus valios bei laisvo individo pasirinkimo grįstomis priemonėmis.

Mano manymu, viena iš puikių alternatyvų Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimui yra kadaise buvęs savanoriškumo principas. Nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba Lietuvoje, sugrąžinta 2015 metais, buvusi ir anksčiau, kol nebuvusi sustabdyta 2008 metais. Užpraeito dešimtmečio laikotarpyje, sustabdant priverstinę karinę tarnybą, vienas iš argumentų viešojoje erdvėje grindžiant tokį sprendimą buvo tas, jog Lietuvos gynybiniai pajėgumai bei kariuomenė ir toliau gali būti sėkmingai vystoma savanoriškumo pagrindu. Patriotiški Lietuvos piliečiai, siekę išmokti valdyti ginklą bei prisidėti prie šalies gynybos, ir toliau galėjo tapti kariuomenės dalimi, tik jau be jokios prievartos – patys, apsisprendę savo laisva valia.

Tad jeigu ir anksčiau karinė tarnybai buvo pilnai savanoriška, o Lietuva, 2015 metais atnaujinusi NPPKT, išsikėlė sau tikslą stiprinti savo gynybinius pajėgumus, noriu iškelti klausimą – kodėl karinė tarnyba negali tęstis, grindžiant ją visiško savanoriškumo principu? Kariuomenė patrauktų motyvuotus, savo laisva valia apsisprendusius tarnauti Lietuvos valstybei piliečius. Pagal šiandieninę tvarką, rengiant kasmetinius šaukimo planus, kasmet yra nustatytas tam tikras skaičius, kiek turi būti pašaukta jaunuolių atlikti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos. Nejaugi neįmanoma surinkti reikiamo skaičiaus savanoriškumo pagrindu? Galima matyti, kad nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos „tikslinė auditorija“ yra pilnametystės sulaukęs, gimnazijas baigiantis jaunimas, ir NPPKT atlikimas suteikia kokias nors garantijas ar privalumus tolimesniame civiliniame gyvenime.

Galbūt vieni iš pagrindinių privalumų – tai 0,5 papildomo balo stojant į aukštąją mokyklą bei iki pusės grąžinamos studijų kainos, įstojus į valstybės nefinansuojamą vietą. Pagalvokime, kiek Lietuvoje yra šviesių jaunų protų, kurie deda visas pastangas, kad įstotų į savo norimas aukštąsias mokyklas, bet jiems dažnai gali pritrūkti kelių lemtingų balų. NPPKT atlikimas yra puiki galimybė užsidirbti papildomus balus jaunimui, siekiančiam įstoti į savo svajonių aukštąją mokyklą. Tačiau ne tik ir papildomi balai, bet ir minėtas iki pusės studijų kainos kompensavimas įstojus į valstybės nefinansuojamą vietą yra naudingas. Būsimi studentai gyvena skirtingomis sąlygomis, kai kuriems pavyksta įstoti į norimą aukštąją mokyklą, bet neužtenka mokykloje laikytų valstybinių egzaminų rezultatų, kad įstotų būtent į valstybės finansuojamą vietą. Tam tikros studijos gali būti be galo brangios, ne kiekviena šeima turi finansinius išteklius mokėti už savo vaikų aukštąjį mokslą – argi ne puikią papildomą galimybę valstybė suteikia žmogui, už atliktą nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, per pusę sumažindama žmogaus finansinę mokslo kainos naštą aukštojoje mokykloje? Tuo pačiu, atlikus NPPKT, žmogui yra lengvesnės sąlygos įsidarbinti valstybės tarnyboje, taikoma priėmimo į statutinių valstybės tarnautojų profesines mokymo įstaigas ir statutinę valstybės tarnybą lengvata – ir tai dar net ne visos paminėtos socialinės garantijos.

Tad leiskite dar kartą iškelti klausimą – ar Lietuva tikrai negali ir toliau stiprinti savo gynybinių pajėgumų kariuomenės savanoriškumo principu? Galbūt dar viena problema, kad karinės tarnybos „tikslinė auditorija“ – gimnazijas baiginėjantis jaunimas – nėra pilnai informuota apie visas galimybes bei socialines garantijas, kurias jiems civiliniame gyvenime gali suteikti NPPKT atlikimas? Juk kariuomenė išleidžia daug pinigų savo reklamai – nejaugi jaunimas nėra pakankamai informuojamas?

Panaikinus valstybės teisinės prievartos elementą, galbūt ir susirinktų mažesnis skaičius kariuomenės savanorių, bet paklauskime savęs – gal geriau ir mažesnis savanorių skaičius, bet kariuomenė būtų pilna motyvuotų, niekieno neverstų, norinčių savo laisva valia atlikti karinę tarnybą jaunuolių? Kartą pamenu, vasaros vidurio karščių metu, mums savaitę buvo pratybos, kurias praleidome šaudykloje. Pratybos vadinamos „specialisto kursu“ – dalis mūsų tobulinome jau mokamus įgūdžius, kiti – mokėsi valdyti visai kitus, naujus ginklus. Šaudėme be galo daug ir, tuo pačiu, pratybų poligone taip pat buvo ir Karo akademijos kariūnai. Matant kariūnus mano širdyje buvo didis liūdesys – visi šaudmenys, visa valstybės parūpinta ekipuotė, kurią aš turiu – jeigu tik kas būtų leidęs, būčiau viską atidavęs Karo akademijos kariūnams. Jūs – motyvuoti, savo laisva valia pasirinkę kario kelią. Jums labiausiai reikalingi šitie šoviniai praktikuotis, jūs ir esate Lietuvos kariuomenės ateitis, jums kaip tik ir reikia ruoštis, treniruotis, o kokia nauda iš manęs? Nemotyvuoto, demoralizuoto, kaip per prievartą į kariuomenę paimto rekruto, kuriam švaistomi valstybės resursai? Mano nuomone, daug didesnė nauda yra turėti kad ir mažesnį, bet daug labiau motyvuotą, savanoriškumo pagrindu rengiamą karinės tarnybos savanorių skaičių.

„Karščiausios vietos pragare yra rezervuotos tiems, kurie moralinės krizės metu išlieka neutralūs“, – ir štai paskutiniais viduramžių italų poeto Dantės Aligjeri žodžiais baigiu savo pilietinės pozicijos „manifestą“. Rodosi, yra momentų gyvenime, kai galima būti nešališku, tyliu, neutraliu, bet ateina momentai, kuomet tiesiog nebegalima tylėti ir privalu pasirinkti savo poziciją. Skiriu šitą tekstą visiems šaukiamo amžiaus į NPPKT patriotams, kuriuos bandoma marginalizuoti, klijuoti „verktinio“ etiketes. Jaučiau pareigą išreikšti savo pilietinę poziciją, pasisakyti ir užstoti jaunus žmones, kurie jau pradėję kurti savo gyvenimus, kurie jau dirba dėl Lietuvos. Pilnai tikiu, jog Lietuva gali ir toliau didinti savo gynybinius pajėgumus, tik laisvos valios, savanoriškumo pagrindu.