Prasidėjo viskas prieš 25-erius metus. Sutikau jaunuolį, kurį labai pamilau. Draugavome, tačiau likimas taip susiklostė, kad teko skirtis. Tada dar net nenujaučiau, kad dar su juo susitiksime.

Antrąjį kartą susitikome prabėgus 13 metų. Tačiau aš tuomet buvau tokia pikta, kad mane paliko jaunystėje, kad net negirdėjau to, ką jis man sakė. O ir kas iš to, kad būčiau girdėjusi: jau buvau ištekėjusi ir auginau tris vaikus. Nors mano santuoka buvo bebyranti.

Jaunystės meilė vėl dingo iš horizonto, o aš su savo vyru išsiskyriau. Gyvenau toliau, kol atsirado kitas žmogus, su kuriuo pavyko nugyventi devynerius nuostabius metus. Deja, likimas manęs nepagailėjo – antrasis mano sutuoktinis žuvo automobilio avarijoje. Tuomet išverkiau akis begedėdama.

Tačiau paradoksas tas, kad netrukus vėl sutikau tą patį vyrą, savo jaunystės laikų meilę. Nežinau, kam jis buvo atsiųstas į mano gyvenimą, bet būtent jis padėjo išgyventi vyro netektį.

Beje, jis ir pats buvo spėjęs vesti. Augino su žmona vieną vaiką, tik pasakojo, kad su ja ne itin sutaria. Beje, gyveno jis Vokietijoje, sakė, ten geresnės algos, daugiau galimybių užsidirbti. Išvykau pas jį su mintimi užsidirbti, nes žinojau, kad viena trijų vaikų auginimo finansiškai nepatempsiu.

Ir, aišku, ten nuvykus sukilo visi jausmai. Juk mylėjau jį visą gyvenimą ir mintis, kad mus suvedė pats likimas, tiesiog svaigino.

Bet drauge su tuo prasidėjo tai, ko nesitikėjau ir ko nelinkėčiau niekam. Jis gyvena su manimi, bet nuolat lanko savo sūnelį. Gyvename Vokietijoje, tačiau kas kartą, kai grįžta į namus, į Lietuvą, miega po vienu stogu su žmona, aišku, ten ir vaikas. Sūnus gimė neišnešiotas, ligotas, turi sutrikimų. Galbūt keista, buvau ne prieš tokį elgesį, nes vaikas – nedidelis.

Mano jaunystės mylimasis tvarkosi skyrybų dokumentus, tačiau mane šokiravo vienas jo papasakotas dalykas. Pasirodo, kas kartą, kai grįžta namo, jis su žmona miega vienoje lovoje, kad vaikas būtų arčiau.

Ir taip yra nuolat: vaikas, vaikas, vaikas. Grįžtame kartu į Lietuvą, tai jis išvažiuoja 7 ryto, grįžta naktį, jau po vidurnakčio.

Nesuprantu, ar tikrai dėl vaiko reikia miegoti vienoje lovoje, po vienu stogu? Jis man kartoja, kad aš kvailė, nieko nesuprantu. Sako, norėtų pasižiūrėti į tą vyrą, kuris paliktų neįgalų vaiką.

Bet aš manau, kad reikia dėti tašką ir nebežaisti, nes jis visą gyvenimą taip ir slėpsis už vaikų, o ir į galvą netelpa, kuo susiję vaikai ir miegas su žmona toje pačioje lovoje.

Dar nežinau, kaip elgsiuosi, bet tikiuosi, kad mano istorija paskatins neįkliūti į tokius santykius kitas moteris.