Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano fantazija“. Pagrindinis prizas, kurį gaus geriausio pasakojimo autorius, – net pusės metų seksualių fantazijos.lt prekių prenumerata. Įgyvendinkite savo karščiausias fantazijas. Pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Pakėlęs galvą atsikvošėjau, grįžtelėjau atgal. Už nugaros matėsi tik miesto kaminai. Užsirūkiau, prilėtinau žingsnį. Priėjau pamiškę, kurią gaubė tirštas rūkas. O tie gamtos kvapai taip svaigino... Neskubėdamas ėjau į priekį. Tabako dūmai sukosi virš manęs. Žiūrėjau, kaip rūko migloj skleidėsi žemuogės. Ir tas gaivus čiobrelio aromatas taip viliojo... Nusukau nuo tako.
Miesto gaudesys liko kažkur toli. Ėjau, o samanos ir žolė vis retėjo. Staiga rūke, nudegintoje pievoje, išvydau obelį... O burnoje – toks troškulys. Pagalvojau, gal obuolys bus sultingas ir suvilgysiu lūpas. Nusprendžiau eiti link obels. Bet kiek ėjau, tiek ji buvo nepasiekiama. Staiga užkliuvau už akmens. Vos įžiūrimai ant jo buvo kažkas užrašyta. Pavargusia ranka nubraukiau samanas nuo akmens, norėdamas perskaityti. Buvo parašyta „Eisi į prieki – laimę pažinsi, grįši atgal – kelią pamesi“. Nebemąsčiau – tik pirmyn laimės pažinti!
Žengęs kelis žingsnius išvydau nuostabiausią obelį ir jos prinokusius vaisius, o troškulys dar labiau sausino burną. Staiga iš už obels išlindo mergina, apsigaubusi šilkiniais, permatomais rūbeliais. Jos speneliai per šilką žėrėjo kaip vaisiai. Ji švelnia ranka nuskynė obuolį.
„Prieik, numalšink troškulį“, – tarė man. Apsvaigintas neatsispyriau pagundai. Ji, lėtai atsikandusi obuolio, ištiesė jį man savo baltoje rankoje. Oda buvo tokia balta, kad labai viliojo... Atsikandęs obuolio apsvaigau nuo jos akių. Ji pačiupo mane, apsvaigusį, ir švelniai paguldė ant žemės, o tada atsisėdo ant manęs. Ji troško manęs. Judėjome kartu, buvau vis godesnis. Staiga kažkas sublizgėjo jos rankose ir pajutau šiltą dūrį prie pat širdies...
