Savo vaikiško pokšto istoriją siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite vieną iš kelių vaikams skirtų „Alma Littera“ knygų.
Mano broliukas visada buvo labai aktyvus vaikas. Nenuorama, nenusėdintis vietoje. Būdamas 3 metų jau neblogai šnekėjo ir ėjo į darželį. Darželį mėgo, buvo aktyvus ir draugiškas.
Vieną dieną mama nuvedė jį į darželį, išvažiavo į darbą ir, kaip įprasta, po darbo turėjo pasiimti. Bet po darbo atvykus į darželį ją pasitiko sukrėstos auklėtojos. Ant kojų buvo sukelti visi darbuotojai, mat mano brolis dingo.
Pasak auklėtojų, išėjus į lauką ir grįžus atgal jo buvo pasigesta. Nepasakosiu, koks šokas ištiko mamą ir vargšes auklėtojas, neradus mažojo. Buvo nuspręsta kreiptis į policiją, tam reikėjo berniuko nuotraukos. Kadangi darželis buvo netoli namų, mama nuskubėjo pasiimti nuotraukos (tais laikais juk nebuvo išmaniųjų telefonų ir nuotraukų juose).
Grįžusią namo mano mamą ištiko dar didesnis šokas. Prie buto durų susirietęs snaudė mano broliukas. Įeiti į butą negalėjo, nes buvo užrakintos durys. Mama pažadino jį ir paklausė, kaip jis iš darželio atsidūrė namuose. Jis pasakė, kad jam pasidarė nuobodu, tai nusprendė pareiti namo. Ir viskas.
Pranešus naujienas auklėtojai ši net apsiverkė iš palengvėjimo. Tikiu, kad moteriškei turbūt visas gyvenimas prabėgo prieš akis.
Toks mažojo keliautojo pokštas, jei būtų galima jį taip pavadinti, visiems aplinkiniams kainavo ne vieną nerimo raukšlę. Laimei, viskas pasibaigė gerai, be rimtesnių pasekmių. Vaikai kartais būna tikrai nenuspėjami.
