Kartą sostinėje vienas tikras vakarietis ir jo žmona, tikra Rusijos inteligentė, nusprendė pradėti verslą. Taip jau išėjo, kad man teko būti jungtimi ilgoje grandinėje tarp Vakarų ir Rytų. Tuose dalykuose lietuviai buvo labai vertinami ir paklausūs, nes puikiai žinojo rusiško verslo ypatumus, susigaudė Vakarų kultūros niuansuose ir tiesiog atrodėme vakarietiškai. Prisiminkite, kam tarybiniuose filmuose atitekdavo mūsų priešų rolės ir sutiksite, kad kalbu tiesą.
Gavau adresą, prekes, reikiamą informaciją ir – pirmyn į Rytų frontą. Žemėlapyje pažiūrėjau, kad tai beveik miesto centras, gyvenamas kvartalas, bet manęs nenustebino. Tais laikais visi „rimti ofisai“ buvo daugiabučiuose. Pasibeldžiau į duris labai anksti, nes tiesiog nenorėjau trintis miesto gatvėmis, kuriose buvo pilna milicijos. Žmones prikėliau ir duris jie atvėrė dar vilkėdami naktiniais.
Kai pasakiau, kas toks ir iš kur esu, labai apsidžiaugė, nes laukė manęs. Ką galiu pasakyti apie tuos žmones? Vyras – tikras kapitalistinių Vakarų atstovas, truputį mokantis rusiškai, nesveikai stambus ir žymiai vyresnis už žmoną. Moteris – tipiška rusė, iš tikrų inteligentų sluoksnio, atitinkamo išsilavinimo ir gerų manierų. Labai maloni, protinga ir vargu, ar tos vedybos buvo iš meilės.
Kol jie studijavo mano popierių kalną ir kažkur skambinėjo, man poilsiui išskyrė belangį „uošvienės kambariuką“ – minkštą čiužinį ant grindų – ir suteikė laisvę naudotis šaldytuvo gėrybėmis. Turiu prisipažinti, man mieliau porcija cepelinų, nei pilnas šaldytuvas aristokratiško maisto. Ilgai ilsėtis neteko, nes laukė sunkūs žygiai per įvairias įstaigas. Tai buvo pirma labai paklausių, kokybiškų ir tikrų vakarietiškų prekių partija.
Žmonės naiviai tikėjo atgimusia Rusija, demokratija, Borisu Jelcinu, stengėsi viską daryti sąžiningai – taip, kaip užsieniečio tėvynėje. Vyrui buvo per sunku lakstyti po įstaigas, tai visur lakstė ponia inteligentė, jos pavaduotoja ir aš. O vežiojo mus vietinis „bachūras“. Nors nedaug kuo galėjau pagelbėti biurokratiniuose dalykuose, bet buvau kaip Vakarų veidas: įstaigose kalbėdavau perdėtai stipriu akcentu, o važinėjant sėdėdavau šalia vairuotojo kaip apsauginis.
Vairuotojas buvo tikras tipiškas to laikmečio pilietis – įžūlus ir tuščias. Senas mersedesas užsienietiškais numeriais, kišenėje šlamėjo „baksai“, tai kelyje jis jautėsi kaip karalius. Tris dienas trynėmės po įstaigas. Siuntinėjo iš vienos į kitą, sėdėjome eilėse, nes naujieji verslininkai tikėjosi viską susiforminti sąžiningai. Kas yra turėję reikalų su tų laikų vidine Rusijos muitine, tas puikiai supras, kokius kančios kelius reikia praeiti, jei nori viską susitvarkyti pagal vakarietiškus standartus, o daugelis tiesiog šūktelės: neįmanoma! Beje, ir Lietuvoje toje srityje bei tais laikais buvo panaši situacija.
Gyvenimas „belangėje“, miegojimas ant čiužinio, inteligentiški pusryčiai, pietūs šašlykinėse, vakare pokalbiai aukštomis temomis – sunku apsakyti, kaip mane tas nuvargino, bet iš pagarbos ir už neblogą atlygį – kentėjau. Pagaliau surinkome visas „pisulkas“, gavome parašus, beliko gauti galutinį patvirtinimą iš muitinės. Beveik kominės būsenos sėdėjau prie durų. Iš kabineto išėjo labai miela darbuotoja, pasivedė mane prie lango ir paprastai, aiškiai pasakė: „Tie tavo kompanionai niekaip nesupranta, tai tu jiems pasakyk, kad reikia tiek ir tiek, tam ir tam, ir viskas bus gerai. Jei nesupras, tai ir Borisas nepadės.“
Išėjusiems verslininkams išvardijau sąlygas ir sutikau pabūti tarpininku, kad tik greičiau galėčiau išsivaduoti iš belangės.
„Tai – nesąmonė, juk mes jau nebe TSRS, mes – nepriklausoma valstybė su B. Jelcinu priešakyje“, – pasipiktino jie.
Dar kiek paburnoję ištarė auksinę frazę „Rusioje dirbti sąžiningai – žygdarbis“ ir pasiuntė savo karingąją pavaduotoją pas patį didžiausią tos įstaigos vadovą. Deja, viskas baigėsi kaip pasakoje: „...Ir našlaitė grįžo tuščiomis namo.“
Ponia inteligentė pasiūlė važiuoti namo viską apsvarstyti. Nesusivaldžiau ir paskiau, kad nebeturiu jėgų gyventi tokiomis sąlygomis ir paprašiau kad ir pigaus viešbučio, bet su normalia lova ir normaliu maistu.
„Aišku, – atsakė, keistai blykstelėjo akytėmis ir pridūrė, – mano pavaduotoja suras tau geresnį gyvenamą plotą.“
Tą vakarą važiavau ne mersedesu, o metro traukiniu, lydimas žavios pavaduotojos. Neklausiau, kur ji mane veža, tiesiog džiaugiausi būsima laisve. Išlipęs iš traukinio truputį atsilikau ir nupirkau puokštę rožių. Kai ją pasivijęs apkabinau, švelniai pabučiavau į skruostą ir padaviau gėles, supratau, kad gėles ji gauna pirmą kartą gyvenime.
„Mes ne šitoje stotelėje išlipome“, – tarė tyliai ir sugrįžome į metro traukinį. Paprastai pasakius, ji parsivežė mane į savo namus. Butelis nedidelis, bet virtuvė, normali vakarienė ir plati lova atpirko visus vargus.
Galite mane smerkti, bet aš buvau jaunas, sveikas vyras. Nepateisinu atvejų, kai vyras suka į kairę, būdamas namuose, bet kai nuolatos esi išvykose ir komandiruotėse, manau, nekaltas flirtas be įsipareigojimų – atleistina. Gal susilaikymas ir dorybė, bet kiekvienas daiktas, ilgai nenaudojamas pagal paskirtį, išeina iš rikiuotės anksčiau laiko arba tiesiog degraduoja. Protingos žmonos tai supranta, jaučia ir žino: jei vyras protingai, saikingai ir tyliai nusuka į šoną, neverta kelti dėl to triukšmo. Jau geriau užgniaužti savyje nuoskaudą ir turėti saikingai, tyliai sukantį į šoną vyrą, kuris sveikas, nei didžiuotis grindis plaunančiu „šventu impotentu“, ir dūsauti prie kaimyno tvoros.
Pagaliau verslo ponia spjovė į savo vyro demokratinius vakarietiškus principus. Viską sutvarkė pagal vietines nusistovėjusias tradicijas ir ledai pajudėjo, o man pas pavaduotoją gyventi labai patiko. Nesupykite, mielos lietuvaitės, bet moterys iš Rytų – meilėje ir namuose stipriai pranoksta jus paprastumu, nuoširdumu, nejaučia kompleksų ir, jeigu esi jai mielas, atsiduoda, lyg tai būtų pirmas ir paskutinis jos meilės aktas.
Versliukas įsivažiavo ir tam turėjo įtakos paprastas, senas kaip pasaulis principas: jei netepsi, nevažiuosi. Nors ponas vakarietis dėl to labai piktinosi.
Maskvoje tos firmos reikalais lankiausi kartą per mėnesį. Atsirado normalus biuras, sandėlis ir normalios gyvenimo sąlygos man. Niekad neužtrukdavau ilgiau dviejų-trijų dienų, bet pavaduotojos butelyje jaučiausi labai komfortiškai – pamaitintas, šiltai apklotas ir karštai pamylėtas. Visa ta laimė nepraslydo pro šefės akis ir, verslui įsisiūbavus, ji pamatė manyje ne tik tarpininką tarp Rytų ir Vakarų, bet ir jauną vyrą. Kartais pagaudavau jos dviprasmišką žvilgsnį, išgirsdavau vieną kitą repliką, bet tuo viskas apsiribodavo.
Į sostinę kartais atvykdavau ne vien tos firmos reikalais ir, jei tik būdavo proga, nieko nesakęs šefei apsistodavau pas savo draugę. Prisipažinsiu, pradėjau truputį piktnaudžiauti ir kartais užsukdavau iš anksto neperspėjęs. Pareidavau kaip į savo namus ir kartą pakliuvau į nemalonią situaciją. Ne, neužsiroviau ant kito vyro, o užsiroviau ant šefės, ir nelabai malonioje situacijoje.
Kai vėlyvą vakarą užtinki virtuvėje dvi moteris su chalatais ant nuogo kūno, kyla įvairių minčių.
Šefė šaunuolė, nepasimetė.
„Mano namuose karštą vandenį užsuko. Atėjau išsimaudyti“, – pasakė, paklausė, kada atvažiuosiu jos firmos reikalais, apsirengė ir išėjo.
Viską paprastai paaiškino mano draugė: „Jos vyras labai ligotas. Šefei moralė neleidžia eiti pas svetimus vyrus, kol jis gyvas, tai kartais ateina pas mane ir mes truputį atsipalaiduojame.“
Man ir, manau, daugeliui vyrų, visai neatgrasu matyti moterų meilės žaidimus, bet visai nemalonu būtų stebėti vyriškus. Kažkaip pagalvojau, o kaip moterys į visą tai žiūri? Gal joms atgrasu matyti besimylinčias moteris, bet visai nešokiruotų besimylintys vyrai? Įdomu būtų žinoti.
Keistos mintys aplankė tą vakarą, bet dar keisčiau baigėsi komandiruotė. Pasakiau, kad užeisiu vakare, tik gal kiek vėliau. Atėjau jau po vidurnakčio, labai pavargęs ir piktas. „Manoji“ pradarė duris.
„Eik, prauskis, pavalgyk, aš lauksiu lovoje“, – pasakė ir dingo. Tamsoje atėjęs į lovą nustebau, užčiuopęs dvi moteris. Net sutrikau, nes tai buvo pirmas toks atvejis mano gyvenime. Atsiguliau į vidurį ir, kaip mokinukas, nebežinojau, ką daryti. Juo labiau, nežinojau, kas tą antroji. Kas keisčiausia, nė viena iš jų nerodė iniciatyvos, tiesiog gulėjo ir laukė, kurią „grobsiu“ pirmąją.
Pabandžiau nuo naujokės. Iš plaukų ir šviesos pro langą supratau, kad tai šefė, ir šiurpas nupurtė. Manau, daugeliui vyrų iš didelio noro ar netikėtumo net pačiame jėgų žydėjime kartais nepavyksta tai, kas turėtų. Pradėjau atsargiai, nedrąsiai, bet dar nepriėjęs prie pačio reikalo – perdegiau ir daugiau nebepavyko užsidegti. Naujam „užėjimui“ nebebuvo jokio vidinio stimulo ir tiesiog užmigau.
Ryte kaltai nuleidęs akis tylomis papusryčiavau ir išvažiavau. Tą patį vakarą prisistačiau į draugės namus ir viskas įvyko kuo puikiausiai. Nusiraminau – neužkerėjo nelabasis.
„Neįkandai šefės, o gaila. Ji labai tavęs norėjo“, – patraukė per dantį draugė. Tylėjau, nes neturėjau, ką jai atsakyti. Nors praėjo nemažai laiko, bet iki šių dienų jaučiu kažkokią gėdą. Ta nesėkmė, ačiū Dievui, neturėjo jokios įtakos bendradarbiavimui ir mano pajamos. Moteris buvo už mane vyresnė, manau, turėjo daugiau patirties ir viską puikiai suprato.
Prieš vieną įprastą atvykimą gavau žinią, kad mirė šefės vyras. Kol atvažiavau, jis jau buvo palaidotas. Iš pagarbos aplankiau kapą, padėjau gėlių ir uždegiau žvakutę. Pasirodė truputį keista, kad nepasirodė pavaduotoja ir viską tvarkė kažkoks naujas veikėjas. Vakare šefės namuose susėdus prie stalo viskas paaiškėjo.
„Aš ją atleidau, nes mes parduodame firmą. Man labai gaila, bet tavo paslaugų man daugiau nebereikės. Tas biznis buvo rožinė vyro svajonė ir iš anksto pasmerkta žlugti. Aš jam sakiau, čia ne Vakarai, čia Rytai, ir čia visai kitokios verslo tradicijos, bet jis užsispyręs kartojo: „Aš pakeisiu tas tradicijas, aš įrodysiu, kad galima sąžiningai bizniauti.“
Jis man buvo brangus todėl vykdžiau jo valią, bet, deja, jam nepavyko atlikti žygdarbio ir tapti didvyriu. Buvo silpnos sveikatos, o nuolatiniai rūpesčiai, problemos, kyšininkavimas visai jį palaužė. Aš noriu, kad tu pasiliktum pas mane“, – papasakojusi viską staiga pakeitė temą.
„Gerai, iki ryto galiu, bet ryt apie pietus turiu išvykti“, – atsakiau daug negalvodamas.
„Ne, ne iki ryto, visam laikui. Daugiau jokio verslo. Turiu paklausią, gerai apmokamą profesiją, rimtų pažįstamų įvairiuose sluoksniuose. Sutvarkysiu dokumentus, įtaisysiu tave į šiltą vietelę, padarysi karjerą, gyvensi kaip inkstas taukuose. Kam tau tie bastymaisi po Europą, Rusiją? Metų skirtumą kompensuosiu karšta meile ir motinišku rūpesčiu“, – pasiūlė.
Aš Rusijos nebijojau, daug kas man joje patiko, bet, atvirai pasakius, jos per daug nepasiilgdavau, nes kiekvieną kelionė į tą pusę – vieni iššūkiai, problemos ir papildomi žili plaukai. Per keletą metų pražilau tiek, kiek kiti per visą gyvenimą nepražyla. Aišku, ponios inteligentės pasiūlymas buvo labai drąsus ir viliojantis. Galimybė sėsliai gyventi ir ne bet kur, o Maskvoje, daugeliui – neįgyvendinama svajonė, o čia tą svajonę paduoda ant lėkštutės. Nežinojau ką atsakyti – tylėjau.
„Tavo žmona, kol jauna, susitvarkys gyvenimą, mes jai padėsime, kol vaikas užaugs. Patikėk, pinigų tikrai visiems užteks, juk čia Maskva!“ – tęsė, o aš tylėjau.
„Du vaikai“, – pagaliau prabilau po užsitęsusios tylos.
„Juk sakei, kad vienas?“ – nustebo.
„Laukiasi antro. Palikti moterį su dviem vaikais – nesąžininga. Jei išvarytų, būtų kita kalba, o dabar, bent kol kas, niekas nevaro iš namų ir nuolatos laukia“, – atsakiau.
„Tada geros kelionės. Jei nori, gali permiegoti „belangėje“, nori – gali eiti, bet jei sužinosiu, kad nuėjai pas mano buvusią pavaduotoją, milicininkus užsiundysiu“, – tarė griežtai ir užsidarė savo kambaryje.
Nepasilikau belangėje, bet ir pas draugę nevažiavau. Rusijoje, esant užsieniečiu, su milicija juokauti negalima. Neužtrukdamas pasukau gimtų namų link ir daugiau jokių kontaktų nei su šefe, nei su jos pavaduotoja nebeturėjau. Kartais pagalvoju, jei būčiau pasilikęs, ponia inteligentė būtų įtaisius į šiltą vietą, būčiau palypėjęs karjeros laiptais, sėdėčiau kur nors netoli Kremliaus ir būčiau vienas iš Lietuvos priešų? Cha, kiekvienam kilbukui savas kabliukas.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano fantazija“. Pagrindinis prizas, kurį gaus geriausio pasakojimo autorius, – net pusės metų seksualių fantazijos.lt prekių prenumerata. Įgyvendinkite savo karščiausias fantazijas. Pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
