Mo išties buvo originali: įdomiai rengėsi, plaukus šukuodavosi stilingai, kažkaip padaužiškai. Ji įnešė naujų spalvų ir į mano gyvenimą. Jos meistriškų rankų dėka tikrai atrodžiau žymiai jauniau ir šiuolaikiškiau.
Mo buvo spontaniška, atvira, ir aš sužinojau, kad per savo dvidešimt dvejus gyvenimo metus ji buvo mačiusi tiek visko, ko man neteko patirti per dvigubai ilgesnį laiko tarpsnį. Ją su gerokai mažesniu broliuku užaugino močiutė, Mo ištekėjo aštuoniolikos, po metų palikta, viena augino sunkia liga sergantį sūnų.
Pastaruoju metu Mo po saloną skraidė kaip ant sparnų. Vienąkart, strikinėdama apie mano plaukus, ji man pasipasakojo, kad įsimylėjo. Ką ten įsimylėjo, pamilo taip, kaip dar niekada gyvenime nebuvo mylėjusi. Praeityje buvusi santuoka, pasak Mo, buvo tik trumpas jausmų blyksnis, gal ir noras pabėgti iš vargingų namų. Žodžiu, iliuzijos jiems abiem su vyru greitai išsisklaidė, jausmeliai išblėso, ir liko Mo viena su sūneliu ant rankų.
Tą lemtingą dieną Mo buvo susirūpinusi: „Žinai, Aras šiandien parskrenda. Jau seniai turėjo nusileisti lėktuvas, jis man neskambina, neparašo jokios sumautos žinutės. Gal kas atsitiko? Kaip aš jo pasiilgau...“
Užtepusi dažus ant mano plaukų, Mo mestelėjo man žurnalą ir pasakė, kad dažus laikysim 40 minučių. Na, aš ir sklaidžiau žurnalą, retkarčiais apžvelgdama saloną ar kitas klientes. Ir staiga salono tarpdury pamačiau vyriškį su glėbiu gėlių. Jį netrukus pamatė ir Mo, akimirksniu pribėgo prie jo. Jie bučiavosi, ir aš kukliai nuleidau akis į savo žurnalą. Juk netaktiška spoksoti tokiomis akimirkomis.
Kažką bandžiau skaitinėti ir pajutau, kad patalpoje staiga tapo labai tylu: nutilo šnekos, džiovintuvų ūžimas...Pakėliau akis ir pamačiau vyriškį klūpantį prieš salono viduryje stovinčią Mo. Jis paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“ Mo iš netikėtumo paleido gėles iš rankų, gėlės krito ant grindų, o Mo tyliai tyliai pasakė: „Taip.“ Vėliau pakartojo jau garsiau: „Taip.“ Ir dar kartą labai garsiai: „Taip!“
Tada kilo lengvas chaosėlis: mes – ir klientės, ir Mo kolegės – plojom, šaukėm „valio“, „sveikinu“, kažkas surinko pažirusias gėles... Mo sukiojosi visa švytinti, demonstruodama švelniai blyksintį žiedą.
Vyriškis kažką sušnibždėjo Mo į ausį, ir ji, pasičiupusi rankinę, išskubėjo pro duris su Aru pasakiusi, kad greitai sugrįš. Salone pamažu viskas stojo į savo vietas, vėl ūžė džiovintuvai, o pokalbiai vis sukosi apie Mo ir netikėtą pasipiršimą...
Bet praėjo man skirtos 40 minučių, o Mo nesirodė. Buvau sutrikusi, bandžiau jai skambinti, bet Mo telefonas skambėjo paliktas stalčiuje. Paklausiau Mo kolegių, ką gi man daryti. Gal kas nors bent galėtų išplauti plaukus, o tada pati išsidžiovinčiau ir pasišukuočiau. Vėl kilo lengvas chaosėlis. Aplink mane susispietė visos kirpėjos, svarstė, kas galėjo nutikti Mo, kur ji dingo... Bet manęs bėdoje jos nepaliko, greitai persirikiavo savo darbus. Viena išplovė man plaukus, kita juos pakirpo ir sušukavo.
Mo paskambino vėlų vakarą, atsiprašinėjo šimtus kartų, kad taip viskas išėjo. Sakė, kad buvo labai labai vienas kito su Aru pasiilgę... ir ji tiesiog užmiršo mane. Pasakiau, kad nieko tokio, kad jos kolegės išleido iš salono mane labai gražiai atrodančią. Na, dar paklausiau Mo, ar seksas bent jau buvo geras. Ji valandėlei užtilo, paskui pradėjo juoktis: „Nepakartojamas. Bet daugiau nekomentuosiu.“
Daugiau pas Mo man lankytis nebeteko. Ne dėl to, kad ji mane, savo klientę, buvo palikusi ant ledo. To nesureikšminau, juk diena buvo išskirtinė. Paprasčiausiai Mo kartu su būsimuoju vyru išvyko už jūrų marių ir ten kuria naujo gyvenimo pamatus. Bet man jos tikrai trūksta.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Kartą grožio salone...“ Jo laimėtojas gaus „Cascada“ dovanojamą profesionalų 200 eurų vertės plaukų džiovintuvą.
