Mažytė bažnyčia didingos gamtos apsuptyje – atrodė, kad norvegai tikrai neketina varžytis su savo šalyje esančiais gamtos stebuklais. Kai stovėjau prie altoriaus baltoje medinėje dvylikto amžiaus Undredalio bažnyčioje, jaučiausi tarsi būčiau paprasto namo kambaryje, o apsiavusi aukštakulniais pasijutau lyg Alisa stebuklų šalyje, kuri išaugo namus. Šiuo atveju išaugau net visą bažnyčią.
Vestuvės buvo nedidelės, jose dalyvavo tik artimiausi šeimos nariai iš Norvegijos ir Lietuvos. Šias tuoktuves lydėjo ir daugiau įdomių nutikimų ir ženklų. Visų pirma, pasitaikė labai linksmas, liberalus ir jaunas protestantų bažnyčios kunigas, kuris visą laiką kikeno, užsimindamas apie vestuvinę naktį, o vėliau draugiškai pasidalino, kad pats yra neseniai vedęs tailandientę ir netrukus ketina su ja kraustytis į šiaurės Norvegiją. Dar nusistebėjau – kokia įdomi pora – protestantas ir budistė. Daugiau šio kunigo gyvenime neteko sutikti, bet jo dėka vestuvių ceremonija tikrai buvo žaisminga ir linksma.
Pakeliui į šią miniatiūrinę bažnyčią kelią mums pastojo iš ganyklos išbėgusios ožkos, o kartu su jomis besiganantis arklys net įkišo galvą į automobilį.
Išėjus pasivaikščioti aplink bažnyčią prieš ceremoniją vos nesusijuokiau, kai išgirdau kaip pro šalį plaukiančio turistinio laivo gidas rusiškai pasakoja apie Norvegijos fjordus ir jų dydį bei grožį. Taip ir norėjosi rusiškai sušukti: „Kaip sekasi kelionė?“
Po tuoktuvių ceremonijos, mums einant iš bažnyčios kalneliu žemyn, sutikome dvi turistes iš Prancūzijos, kurios labai mumis susidomėjo ir paklausė, ar negalėtų su mumis nusifotografuoti. Žinoma, sutikome. Iki šiol tai yra viena iš mano mėgstamiausių vestuvinių nuotraukų. Turistės vilkėjo neperšlampamas striukes, dideles kuprines ir atrodė linksmos, bet drovios. Tikriausiai jos nesitikėjo sutikti pasipuošusių žmonių kažkur Norvegijos kaime tarp kalnų, fjordų ir ūkininkų sodybų.
Aš pati irgi nebuvau tradiciškai išsipuošus, vilkėjau šviesią lengvą vasarinę mezginiais puoštą Ivo Nikkolo suknelę, kurią pirkau Kaune prieš išvažiuodama į Norvegiją, o vėliau vaikščiodama slėniu aplink bažnyčią apsiaviau juodus Dr. Martens aulinukus, kurie buvo ir patogūs, ir visai nesipjovė su suknele.
Po ceremonijos, pravažiavus ilgus tamsius tunelius per kalno vidurį ir slėnius su ožkomis, kur ūkininkai gamina ypatingą suvenyrinį Udredalio baltą ir rudą ožkų sūrius, vakarienės susirinkome Flåmo viešbučio kavinėje. Didžiulis viešbutis žvelgė į prieplauką kur sezono metu, prieš pandeminiais laikais, atvykdavo dideli kruiziniai laivai iš viso pasaulio. Kitą rytą į prieplauką atplaukęs kruizinis laivas išleido minias turistų iš Japonijos, o mano giminaitis, jiems išvykus, prieplaukoje rado dešimt dolerių.
Prieš išvažiuodama iš šios įspūdingos vietovės vienoje iš daugybės suvenyrų parduotuvių dar nusipirkau burgundiškos spalvos vilnonį medžiaginį šaliką, kuris buvo pasiūtas kaip lapės imitacija. Vyras dar paklausė, ar tikrai nešiosiu tokį, o kai užtikrinau, jog nešiosiu, jį įsigijau ir mes grįžome namo. Šaliko iš tikrųjų nelabai nešiojau, bet turiu jį iki šiol ir manau, kad jis dar sulauks geresnių laikų.
Taigi, tokios buvo mano nepamirštamos vestuvės. Jeigu suskaičiavote aštuonis šių vestuvių stebuklus, tai santuokoje maždaug tiek metų ir pragyvenome.
