Tai nutiko vasaros pabaigoje, bet vis dar neišeina iš galvos. Nuvažiavau didelio prekybos centro lauko prekybos erdvę pažiūrėti vazonų. Nieko gero neradau, bet, sakau, reikia pasiimt durpių rūgščių, nes sodinsiu rododendrų gal, dar gėlyčių, tai va.
Žiūriu, tik po 200 litrų maišai – neįsivaizduoju, kokio svorio, nes pajudint neišėjo. Tai nuėjau prie pardavėjo, žiūriu, dar stovi ir apsaugininkas. Pardavėjas jaunas, apsaugininkas – toks nupiepęs senis.
Sakau pardavėjui: „Mano mašina visai šalia, noriu tų durpių nusipirkt, bet nežinau, kaip nusigabenti jas į bagažinę.“
Sako: „Su vežimėliu.“
„Bet, – sakau, – man sunku ant vežimėlio užsikelt, gal padėtumėt.“
Sumurmėjo, kad gerai, padės. Atsistojau su vežimėliu prie tų durpių. Apsaugininkas stovėjo ir žiūrėjo, o tas pardavėjas neišlindo iš būdelės. Pradėjau bandyt judint tą maišą, kuris buvo aukštai iškeltas. Stenėjau, stenėjau, šiaip ne taip įsiverčiau į vežimą. Tas vežimas – skersas. Susimokėjau ir pardavėjas net nepasiteiravo, kaip sekėsi jį įkelt. Aš irgi išdidi, tikrai neprašysiu, kad jis dar kartą neateitų ir man nepadėtų įsikelt į bagažinę.
Tai šiaip ne taip nužirgliojau su tuo vežimu, kuris labiau mane tempė, o ne aš jį, iki mašinos. Apsaugininkas susidomėjęs stebėjo, kaip man sekasi. Lyg ir vienu metu suabejojo, ar nepadėjus, bet, matyt, nusprendė, kad čia ne jo darbas ir sulaukė, kol aš tuos 40-50 kilogramų šiaip ne taip susiverčiau į bagažinę.
Tai va, kai kurie vyrai yra tikri mižniai, ir tie du – kaip tik tokie ir buvo. Ir tik nereikia čia „lialia“ apie lygias galimybes. Stiprus vyras visada padės moteriai, o silpnučiai, matyt, bijo, kad patys neatkels to maišo.
