Susitikom su naująja pažįstama – tada besiskiriančia dama – kavinukėje Fabijoniškių pakraštyje. Pirmojo susitikimo metu savo manieromis ji man pasirodė labai panaši į vieną iš mano tetų. Amžiaus skirtumas nebuvo didelis, o ji turėjo savyje kažką labai mielo. Kiek pasirutulavęs baltas megztukas ją darė dar patrauklesne. Tik vardas buvo keistokas – Ereka. Dar keisčiau buvo tai, kad jos tėtis ir mama, pasirodo, buvo tikri kaimo gyventojai – ir aš vis galvojau: koks gudruolis jiems pamėtėjo idėją taip pavadinti dukrą?
Taigi, gerdamas kavą su naująja pažįstama, turėjau išklausyti standartinę istoriją apie griūvančią šeimą, nesutapusius jos ir vyro charakterius, nevidonus vaikus, klastingus bendradarbius ir panašiai. Ir kas gi man beliko – pasiraitojau rankoves ir ėmiau gelbėti žūstančią sielą. Tik iš anksto perspėju – šios istorijos finalas buvo netikėtas ir pakeitė mano paties gyvenimą. Ilgam.
Taigi, išklausytos dar kelios istorijos iš Erekos gyvenimo ir mūsų birželio penktadienis ėmė įgauti pagreitį. Po valandos sėdėjome automobilyje ir Utenos betonkeliu dardėjome ežerų linkui. Atrodo, banali tokio tipo istorija. Skirtumas tik tas, kad įvykiai vystėsi pakankamai greitai. Viskas, ką pamenu iš tos dienos – dailaus raudono koraliuko, besisupančio tarp jos pilnų krūtų, vaizdą besimaudant pirmame pasitaikiusiame ežeriuke.
Ėmėme susitikinėti, susiorganizavome keletą tikrai neblogų vakarėlių, netgi naktų. Pavyzdžiui, Joninės prie ežero. Arba naktinė diskoteka Erekos draugės, išvykusios į Palangą ir palikusios savo buto raktus, namuose.
Kažkada besikalbant Erekai prasitariau, kad būtų įdomu padūkti apleistoje sodyboje. O ji man sako – aš gi tokią turiu, galim organizuoti vakarėlį. Ir ėmė pasakoti apie ją. Kuo toliau pasakojo, tuo įdomiau darėsi. Kai kurios detalės iš viso ėmė užburti – tai senas kaimo vienkiemis, jį pastatė Lietuvos savanoris, kariavęs už jos laisvę prieš šimtą metų. Ereka su vyru sodybą pirko iš savanorio anūko, nes kaip tikra vilniečių snobų šeimelė, norėjo turėti sodybą užmiestyje. Tačiau abu buvo ne statybininkiškų profesijų atstovai, taigi, sodyba toliau nyko: nebuvo kam net lentą prikalti. Bet ką aš čia pasakoju – tai niekaip nesusiję su mūsų istorija.
Artėjo Žolinės ir susidėjo keletas laisvų dienų paeiliui. Nusprendėme jas paskirti romantikai, kiek tokios dar pas mudu buvo likę.
Susitarėme Erekos sodyboje susitikti pavakare, bet prieš ilgąjį savaitgalį turėjau daug darbo ir norėjau jį visą padaryti – siausti su merginomis geriau tik padarius darbus, todėl nusprendžiau neatidėlioti. Vėlavau porą gerų valandų ir telefone radau krūvą priekaištingų žinučių. Bet juk laukia keletas nedarbo dienų – suspėsime viską, pagalvojau.
Kadangi Ereka kelią nupasakojo ne visai tiksliai, tai atvažiavau dar labiau pavėlavęs. Kai suradau vienkiemį, jau buvo stipri prietema. Radau Ereką su lengva suknele, jau gerai pavartojusią brendžiuko ir nemenkai įpykusią dėl tokio kavalieriaus akibrokšto. Rankoje ji laikė botagą – ne ne, vyručiai ir mergaičiukės, visai ne tokį, kaip jūs įsivaizduojate arba esate matę internete. Tai buvo tikras kaimietiškas botagas arkliams vagoje raginti – ant lazdyno koto buvo pririšta netrumpa virvutė. Kai Ereka šmaukšteldavo juo ore, pasigirsdavo zvimbiantis-švilpiantis garsas. Tai mane ne juokais išgąsdino, nes išgėrusi Ereka atrodė tikrai grėsmingai, o jos ketinimai mane prilupti, spėju, buvo visai rimti.
Kartodama savo tūžmingas pykčio dėl nepagarbos damai tiradas ji vis labiau artinosi prie manęs, stovinčio ant keliuko, o aš, pasitelkęs visą savo turimą gražbylystę, stengiausi ją atkalbėti nuo šio žiauraus keršto akto įgyvendinimo idėjos. Kaip vėliau išaiškėjo – tikrai buvau teisus: rytojaus rytą apžiūrinėdamas ant prieklėčio numestą botagą, aptikau, kad jo pačiame gale buvo dar įtvirtintas nedidelis vinies gabaliukas. Taigi, jei būčiau gavęs juo lupti, tai tikrai nebūtų apsiėję be rimtesnių pasekmių mano išvaizdai.
Todėl Erekai su botagu labiau prisiartinus prie manęs, nusprendžiau nelaukti ir imti iniciatyvą į savo rankas. Staigiai žengiau link jos ir, jai nespėjus tinkamai užsimoti, man pavyko išsukti botagą iš jos rankos. Numečiau jį tiesiog į šalia keliuko augusius kviečius. Įtampa nuslūgo, Ereka vis labiau rimo, mano atsiprašymai ją, rodos, paveikė, tačiau norėdamas dar labiau nuraminti situaciją, leidausi draugiškai apkumščiuojamas. Ereka mane parvertė į javus, minkštą žemę, ir neskaudžiai minkė mano kūnelį. Galvoje, ant kaklo, nugaroje, šlaunyse jaučiau keistą jausmą – lyg kažkokie vabaliukai vaikščiotų. Po dešimties sekundžių supratau, kad aš nė kiek neklydau – mudu raičiojomės skruzdėlyne. Ir skruzdės, neapsikentusios jų gyvenvietę darkančių dviejų žmogystų, ėmė pulti – staiga ėmiau jausti jų masinį gėlimą. Šokau iš kviečių kaip nutvilkytas.
Ši ekstravagantiška susitikimo pradžia buvo tik jo prologas – toliau viskas vystėsi dar įdomiau.
Kaip ir priklauso miestiečiams, atvykusiems į kaimą, užkūrėme šašlykinę, suvėrėm iešmus ir atsidarėme naują degtinės butelį. Sode čirpė žiogai. Tuo metu Ereka atrado, kad esu po darbo suplukęs ir tai neatitiko jos švaros standarto. Ji iš priemenės atsinešė vandens žarną, įjungė siurblį šulinyje ir liepė nuogai išsirengti. Tada pastatė viduryje kiemo ir kaip kokį gyvulį prieš pardavimą rūpestingai numazgojo žarnos ir didelio porolono gabalo pagalba. Atrodė gal keistai, bet man tokia švaros procedūra visai patiko. Turi gi žavesio ši poniutė!
Nors į kepančių šašlykų priežiūrą daug širdies neįdėjome, tačiau jie išėjo labai skanūs. Besistebėdami tokia sėkme ir skanaudami mėsytę, ėmėme vis labiau domėtis kits kito apvalumais, o kaitinantys gėrimai nuėmė tokiais atvejais visiškai nereikalingą drovumo šydą. Netrukus gamtos šauksmas mus užvertė ant tvirto apvalaus pokarinio stalo, tačiau šis net necyptelėjo. Nusiritę nuo jo, išgriuvome sode po kriauše: naktis buvo neįprastai šilta, nors dangus buvo žvaigždėtas. Tekėjo didžiulė oranžinė pilnatis.
Apvalus stalas mudviejų geismą apmalšė tik laikinai. Ereka mane nusivedė į daržinę. Ji buvo tuščia, tik jos viduryje pūpsojo 84-ųjų „Escortas“.
„Mano pirmasis automobilis! – išdidžiai pristatė ji. – Gaila, kad tas gyvulys Leonas ją sudrožė!“
Taip sužinojau Erekos vyrelio inicialą. Blausios daržinės lemputės fone nuoga ir sutaršytais plaukais Ereka atrodė raganiškai patraukliai. Vėl ėmiau ją mankyti, tačiau būdama pakankamai stambi, ji nesunkiai galėjo valdyti mane. Ereka pastūmė mane automobilio link ir pati užsirangė ant užpakalinės fordo sėdynės. Erdvės buvo nedaug, o man dar reikėjo patogiai įsitaisyti, kad galėčiau gerai nusitaikyti. Mano damos kojos įsispirdavo tai į nediduko automobiliuko lubas, tai į durų langą. Ereka įnirtingai mastagavo kojomis tol, kol pajutau nuo smūgio susiūbuojant visą fordą ir tuomet pasigirdo čežantis garsas – Ereka koja išdaužė durelių langą, o smulkūs stiklo gabalėliai pažiro po daržinės grindis! Mane tai akimirksniu išblaivė ir ėmiau klausinėti, ar viskas gerai.
„Nesijaudink! – riktelėjo ji. – Ir dirbk savo darbą!“
Na, savo darbą aš garbingai atlikau iki galo ir ji net padėkojo. Po šios akcijos mano požiūris į šią masyvią blondinę pasidarė dar palankesnis. Sakau jums nuoširdžiai – nieko panašaus aš nebuvau matęs. Tai buvo, kaip britai sako, totally different.
Kai išėjome į kiemą, pilnatis jau buvo aukštai, o senų obelų sodas buvo užlietas magišku sidabru. Braidėme po krintančią rasą nuogi, nusidabrinti paslaptingos pilnaties šviesos, glamonėjomės, šokome valsą, bučiavomės. Buvo nė kiek nešalta. Tokiame fantastiniame filme aš dar niekuomet nebuvau filmavęsis! Nors, esu įsitikinęs, kažką panašaus buvo matęs vairuotojas Kozlevičius iš „Aukso veršio“.
Mudu stovėjome apsikabinę atsirėmę į obelį ir tylėjome. Kartu su mumis tylėjo visi – medžiai, mėnulis, žolė, javai. Susikabinę už rankų išėjome į vieškelį – jis buvo visiškai tuščias. Pavasarį per Lietuvą nusiritusi vieškelių asfaltavimo programa pasiekė ir šį užkampį. Kelio pakraštyje stovėjo šviežiai sumontuotas metalinis atitvaras. Atrėmiau Ereką rankomis į jį ir įsiskverbiau visa savo esybe į jos Moteriškumą. Mudviejų kūnus vėl užliejo šiluma ir mes ritmingai svingavome gal kokią penkioliką minučių. Tada suėmiau Erekos rankas, prispaudžiau jas prie veido, norėdamas išbučiuoti ir pajutau šviežio gamyklinio solidolo, kuriuo buvo išteptas naujas atitvaras kvapą. Keista, bet šį kartą jis kvepėjo ne atgrasiai, o netgi maloniai. Dalykų esmė keitėsi mėnesėtoje Žolinių naktyje...
Niekada nemėgau vaikščioti basas. Necivilizuota. Tačiau tą vakarą stovėjau troboje ant molinės aslos basas ir jaučiau, kaip savanorio dvasia srūva į mano kojas. Stiprus jausmas. Ir geras.
Rytą atsibudę jautėme tai, ką ir turėtume jausti po tokios nakties – pagirias ir nedidelę gėdą vienas prieš kitą. Tačiau gėda greitai išgaravo, o pagirias užpylėme „Versmės“ buteliu. Nepagalvokite nieko baisaus, šio pigaus vyno iki to ryto mudu niekuomet nebuvome gėrę, tačiau tą kartą jo buvau nusipirkęs dėl juoko – buvome juk sodyboje, kaime, kur toks gėrimas labai populiarus. Išgėrėme plastikinį butelį vienu mauku, nagu ant etiketės užbrėžę ribą, iki kurios priklauso vienam išgerti ir palikti kitam. Ir vėl nusistebėjome – vynas nebuvo toks baisus, kaip įsivaizdavome, o pagirias nuėmė puikiai. Tiesa, pagirios dingo, o libido vėl suspindo. Pusryčiams raičiojomės ant senos skrandos žolytėje palei klėties duris. Atrodo, kad gėdą absoliučiai pametėme, o gyvenimas dažėsi kažkokiais naujais, iki tol nematytais atspalviais.
Prispyrus dideliam reikalui, nuėjau į tupyklą už daržinės. Durų daryti nereikėjo, nes vaizdas buvo didingas: kol stenėjau, pro atlapas duris gėrėjausi kviečių geltoniu, mišku tolumoje ir pamiškėje stovinčio kažkokio nuvorišo dvaro stogo raudoniu. Visa ši patirtis organiškai įsirašė į tai, kas prasidėjo vakar vakare. Tik vėliau supratau – kalta Ereka, išlaisvinusi mane ir mano gaivalus.
Įdienojus apžiūrėjome ūkinius pastatus ir aplaistėme savų organizmų syvais jaujos grindis.
Popietės miegas buvo saldus ir gilus, o saulei veriantis ant televizijos bokšto, pasiekėme Vilnių.
Epilogui reiktų pasakyti, kad kiek vėliau paaiškėjo banali tiesa: Ereka mane apgaudinėjo. Supratau, kad istoriją mokykloje reikėjo studijuoti geriau: vienkiemis palei Turgelius Vilnijoje negali nieko bendra turėti su Lietuvos savanoriais ir jiems dalinta žeme – ši teritorija nepriklausė tuometinei Lietuvai. O ir pati sodyba nebepriklausė Erekai: ją ir mažai dėvėtą automobilį po skyrybų pasiėmė jos buvęs vyrelis su bebro ūsais, o Erekai liko blokinė chruščiovkė Vilniaus Naujamiestyje.
Apsigyvenome kartu, pasiliuosavau iš darbo, susijusio su užsienio komandiruotėmis, nes privalėjau tinkamai prižiūrėti ir užlaikyti savo moterį, dirbu vietinės parduotuvės daržovių skyriuje (mano pareiga – surinkti supuvusius vaisius ir daržoves arba sudėti juos taip, kad pirkėjas to nematytų) ir esu be galo laimingas. Ereka toliau gamina visiems reikalingą intelektualinį produktą – rašinėja į ūkininko kalendorių straipsnelius apie ekologiškus herbicidus ir hipsteriškų servetėlių pynimą iš ryžių šiaudų bei baigia galutinai įsitvirtinti Lietuvos influencerių šimtuke.
Tačiau aš Erekai atleidžiu ir ant jos nepykstu – mėnesienos nušviesta Žolinių naktis vienkiemyje palei Baltarusijos rubežių pakeitė mano gyvenimą į gera: mirsiu, bet neužmiršiu botago, skruzdėlių, nuogų šokių mėnesienoje obelų sode, dūžtančių fordo langų ir molinės aslos vėsos.
Ir kai tik karantinas galutinai pasibaigs, mes vėl grįšim prie savo – leisimės į romantiškas keliones pajūriais pamariais aplankant visas vietas, kur renkasi nudistai ir kiti panašūs į mus.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Aistringiausias nuotykis“. Papasakokite apie savo aistringą nuotykį ir laimėkite fantastišką „Romantika.lt“ prizą – išsirinkite dovanų net už 300 eurų! Laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, temos laukelyje nurodydami žodžius „Aistringiausias nuotykis“. Sėkmės!
