Jau suaugusi einu į kirpyklą kaip į šventę, nes tuo metu laikas ir dėmesys skiriamas tik man, tai puiki vieta atsipūsti. O dar jeigu džiugina ir rezultatas, tai diena tampa dar geresnė.
Kai buvau maža, su mama eidavom į kirpyklą kartu. Aš laukdavau, kol ją kirpdavo, sklaidydavau įvairius žurnalus apie šukuosenas ir madas, klausydavausi moterų pokalbių. Moteriška oazė – jaukūs prisiminimai. Tas dažų kvapas, plaukų džiovintuvas garsas visad atrodo magiškai.
Tačiau vienas įvykis įsiminė ypač smarkiai. Jis privertė atidžiau rinktis meistrą, kuriam patiki savo galvą.
Atėjome su mama į kirpykla, ji norėjo daryti cheminį sušukavimą – čia buvo dar tais laikais, kai buvo tokios šukuosenos madingos.
Atėjus į kirpyklą mus pasitiko gan įraudusios ir labai linksmos kirpėjos. Pasirodo, buvo vienos iš meistrių gimtadienis. Žinoma, iš pradžių to nežinojome, gal būtume atėjusios kitą dieną. Aš kaip visada įsitaisiau į didelį fotelį ir pasiėmiau daaaug žurnalų. Mama atsisėdo į kirpėjo kėdę.
Kirpėja užmaišė priemones ir pradėjo mamai tepti ir sukti plaukus. Gan greitai atliko savo darbą, mamai sakė pažiūrėti laiką, kai bus baigta, ir ją pakviesti.
Na, taip mama ir padarė. Tik susitarimo problema buvo ta, kad kirpėja tiesiog kažkur dingo. Atokiam kirpyklos kambariuke girdėjosi juokas, bet jis buvo užrakintas, o žmonės iš jo nelabai teikėsi išeiti.
Ėjo laikas, tos cheminės priemonės pradėjo graužti mamai odą. Galų gale pavyko pasikviesti kirpėją, kuri išsuko tuos palaukus ir išplovė galvą. Dar prisimenu, ji buvo labai nustebusi rezultatu. Sakė, neva tik kelias minutes perlaikė, bet „taip tik geriau laikys“.
Pažymėtina, kad kirpėja jau vos laikėsi ant kojų – matyt, per daug šampano gimtadienio proga buvo išgėrusi.
Dar siūlėsi apkirpti, bet mama jau atsisakė tokios pramogos, ir mes išėjome namo. Prisimenu, mama dar ilgai gydėsi nudegintą oda, visa laimė, kad nepaliko savo plaukų kirpykloje. Žinoma, pas šią kirpėją negrįžo nei ji, nei aš.
Jau nemažai laiko praėjo nuo šio įvykio, tačiau dar ir dabar ateidama pas kirpėją įdėmiai įvertinu jos būseną. Visko būna, žmonės švenčia, serga ir būna blogos nuotaikas, tačiau gal tokiomis akimirkomis geriau nedirbti ar savo darbą perleisti kitam? Toks nuotykis vyko prieš daug metų, vis pagalvoju, kaip toks įvykis atrodytų šiandien. Mes jokių kompensacijų neprašėm, feisbuko, kuriame galima viską paviešinti, taip pat nebuvo. Kartais dar prisimenam, pasijuokiam.
Linkiu niekada nepapulti pas ne tos „kondicijos“ meistrą, kuris gali sužaloti kitą vien tik dėl savo atsakomybės trūkumo.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Kartą grožio salone...“ Savo istoriją siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite „Cascada“ dovanojamą profesionalų 200 eurų vertės plaukų džiovintuvą.
