Būnant vienai, susipažinti žymiai lengviau, bet susižeisti, tiesiogine ar netiesiogine prasme, irgi paprasčiau.
Atskridusi į nuostabiąją Italiją apsistojau nedideliame miestelyje, esančiame prie paplūdimio. Italija kvepėjo pačiais geriausiais aromatais- jūra, vasara, ledais. Bet labiausiai ji kvepėjo aistra. Aistra sukiojosi tarp vietinių žmonių: madingai apsirengusių ir visada pasitempusių italų bei nuotykiams pasirengusių atvykėlių poilsiautojų.
Buvau girdėjusi, kad Italijoje gyvena patys aistringiausi vyrai pasaulyje, jog švelniausi prisilietimai yra būtent jų, o stipriausia aistra gimsta būtent šitų gražuolių glėbyje. Dabar tai jau žinau, bet tada dar to nebuvau patyrusi. Tiesiog atvažiavau gerai praleisti laiko. Nuvažiavusi į kurortą, įsikūrusi ir nuėjusi pasivaik6čioti į paplūdimį, ilgai viena nebuvau. Susipažinau su Adrianu – aukštu, lieknu ir labai gražiu vyru. Praleidome kartu dvi savaites – visas keturiolika parų, kupinų laimės ir aistros.
Dienas praleisdavom kartu paplūdimyje arba vaikščiodami po miestelį, naktis prabūdavome viešbutyje. Išmokau mylėtis taip, kaip nežinojau mokanti, patyriau pojūčius, kurių niekada nebuvau pajutusi. Fiziniai pojūčiai buvo tik dalis atradimų. O kiek patyriau naujų nuotykių!
Vieną naktį ėjom maudytis... nuogi! Aš, užkietėjusi drovuolė ir taisyklių nelaužanti pavyzdinga mergina, įsivaizdavau, kad už tai uždaroma į kalėjimą, bet nieko neatsitiko. Po pirmojo vykusio nuotykio, įsidrąsinome ir kitam – mylėjomės paplūdimyje! Mintyse įsivaizdavau, kaip atėjus policininkams mūsų vaikyti, aiškinsiu, jog ženklo, draudžiančio mylėtis paplūdimyje nėra, ir kaip aš, vargšė turistė, nieko nežinojau... Bet niekam nebuvo 5domu, o be to, niekas ir nematė!
Sulaužiau visas taisykles ir nieko nesigailėjau. Bet, laikui bėgant, sulaužiau vieną svarbiausią taisyklę – tą, kuri turėjo saugoti nuo sudaužytos širdies. Tą, kuri liepė mėgautis tiek, kiek nori, bet neįsimylėti. Galvojau, taip nenutiks, bet atsitiko. Išsiskyrimo diena atėjo kartu su skrydžio namo laiku.
Kai buvau paauglė, pasaulio pabaiga užgriūdavo, kai ne ta spalva nusidažydavau plaukus ar kai gaudavau blogą pažymį. Tą kartą ji ištiko mano meilės objektui stovint ant viešbučio kambario durų slenksčio. Prašiau į oro uostą nelydėti, pasilikau viešbutyje, kad jam išėjus, turėčiau laiko išsiverkti. Ašarų upeliai išsiveržė kaip ilgai miegojęs ugnikalnis, išsiskyrimo skausmas badė širdį, kuri vis bandė tiek kartų mane įspėti, jog romanas baigsis kartu su atostogom.
Tarėmės, kad liksim draugais ir kad bet kada galėsiu jį aplankyti, bet draugystė per atstumą yra per sudėtinga, todėl nusprendėme viską taip ir palikti. A6 būčiau sutikusi su visokiom sąlygom ir būčiau jo nepaleidusi, bet jis, kaip mačiau, mane paleido lengvai.
Ta istorija priminė man, kad viskas laikina šiame gyvenime. Priminė džiaugtis kiekviena akimirka, juk esame vieni kitiems dovana ir to žmogaus, kurį sutikome šiandien, galbūt rytoj nebepamatysim.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Aistringiausias nuotykis“. Papasakokite apie savo aistringą nuotykį ir laimėkite fantastišką „Romantika.lt“ prizą – išsirinkite dovanų net už 300 eurų! Laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, temos laukelyje nurodydami žodžius „Aistringiausias nuotykis“. Sėkmės!
