Nieko nelaukęs, kitą dieną po grįžimo pasiskiepijau „Janssen“ vakcina. Žmona ir dukra nuo „Pfizer“ keletą dienų jautė mieguistumą, aš nepajutau jokio poveikio ir puoliau ruošti kiemą numatomam klasiokų susitikimui. Žmonai juokais pasakiau, patikrinsime, kas pergyveno pandemiją.

Mūsų klasė Klaipėdos 4 vidurinėje buvo išskirtinė vien jau dėl to, kad joje mokėsi mano būsima žmona. Perėjęs į 9A klasę aš, kaip tikras Cezaris, pasakiau „Veni vidi vici“ – atėjau, pamačiau ją, nugalėjau konkurentus ir iki šių dienų sėdžiu su nuostabia klasioke viename suole.

Foto: Asmeninins albumas

Dar mūsų klasė išskirtinė buvo tuo, kad joje buvo 20 merginų ir tik 5 vaikinai, kurie mokėjo dainuoti, groti, šokti, kurti ir stebinti visą mokyklą savo neeiliniais sugebėjimais ir išskirtiniu linksmumu. Ir susitikimo metu mano kiemas vėl pavirto į mielą 4 vidurinės mokyklos kiemą, klasę – tiesiog jaunystę.

Nežinau kaip dabartinė karta švenčia susitikimus, bet mes šventėme senamadiškai. Patys maistą pasiruošėme, patys dainavome, patys šokome ir t.t.

Foto: Asmeninins albumas

Tačiau kaip minėjau – viskam savas laikas. Po poros dienų iš mokyklinių prisiminimų tiesiai į trasą ir vėl tie patys ratai ES – Anglija. Trasoje pandemijos nebesijaučia. Ir keltuose vairuotojai, personalas truputį atsipalaidavo.

Iš Klaipėdos į Kylį kajutėje plaukėme keturiese, bet tik aš vienas pasiskiepijęs, todėl jaučiausi drąsiai. Manau, kad skiepytiems galėtų duoti geresnes kajutes – su langu ir tik po du, o neskiepytiems – apatinis denis.

Na, skiepai skiepais, kiekvienas žiūrime į tai skirtingai, bet kajutėje tris iš keturių vienas dalykas apjungė, tai knarkimas. Trise buvome stambaus sudėjimo, solidaus amžiaus, o ketvirtas iš jaunos kartos.

Ryte vaikinas sakė, kad jautėsi lyg būtų miegojęs galvą padėjęs ant dirbančio seno traktoriaus variklio , o naktį kelis kartus kaimynai beldė į ploną sieną. Gal ir beldė kas – mes negirdėjome. Gaila jaunuolio. Liko nemiegojęs , bet mes nekalti, kad kiša į mažas kajutes po 4. O jei taip reikėtų visą savaitgalį kokiame viešbučio kambarėlyje miegoti? Siūlau mobilaus paketo šalininkams pabandyti . Neabejoju, kad silpnesnių nervų žmogus ir per langą iššokti gali.

Visi tikriausiai esate patyrę, kad po malonumų dažnai ateina nelabai malonūs dalykai. Toks jau gyvenimas, juosta balta juosta juoda. Ir man po malonių atostogų, susitikimo su klasiokais pirma darbo savaitė buvo ne kokia.

Pirmiausia iš karto pakliuvau į naktinę pamainą. Sunku po atostogų naktį dirbti. Dažnai tenka stoti, mankštą daryti, praustis šaltu vandeniu, bet važiuoti reikia. Išsikrovus Anglijoje, pakrovimas Belgijoje, o ten – stichijos siautėjimas.

Pasisekė, nepakliuvau į patį epicentrą, bet pabraidyti teko. Sustojau įmonės teritorijoje sausoje aikštelėje, bet po škvalo mašina atsidūrė pelkėje ir teko bristi.

Foto: Asmeninins albumas

Negana to, pirmą savaitę karūnavo mėlynė po akimi.

Rašinėji, rašinėji visokius niekus, tai ir gavai į akį, kai kas riktelės piktdžiugiškai. Na, tegu džiūgauja ir saugo savo akis.

Paskutinį kartą mėlynę po akimi turėjau tarybinėje armijoje, o dabar, sulaukus solidaus amžiaus, tenka vaikščioti kaip peštukui iš po gegužinės. Bet aš nekaltas. Štanga kalta. Reikėjo perdėlioti priekaboje štangas. Bekilnodamas į vieną nestipriai stuktelėjau antakio kamputį.

Dėmesio nekreipiau ir darbavausi toliau. Baigęs darbą, parbridau į kabiną ir žvilgtelėjau į veidrodį. Buvo tik truputį pamėlęs antakis. Buvau girdėjęs, kad tokiais atvejais reikia kraują nuleisti. Norėjau prapjauti su peiliuku, bet neturiu patirties toje srityje, tai pagalvojau, kad tokia nedidelė ir paliks neužsiėmiau pjaustymais.

Pakrovė vakare, visą naktį už vairo ir, aišku, į veidrodį nežiūrėjau.

Foto: Asmeninins albumas

Ryte į firmą atvažiavau truputį anksčiau. Mindžiukuoju prie ofiso, laukiu kol atsidarys. Darbuotojai vaikšto , žvilgteli į mane, vieni nusišypso, kiti nuleidę akis greitai šmurkštelėja pro mane. Niekaip nesupratau kame reikalas, nes visai užmiršau apie vakarykštį stuktelėjimą į antakį.

Pagaliau biuro darbuotojas per langelį paėmė popierius.

„Teks palaukti kokią valandą, nes rampos nėra laisvos“, – pasakė net nepakeldamas akių.

„Man darbo laikas baigiasi , aš negaliu tiek laukti“, – atsakiau ir pasilenkiau arčiau lango.

Darbuotojas pakėlė akis. Keletą akimirkų žiūrėjo.

„Gerai, atkabink priekabą, važiuok į kolonėlę , mes patys ją iš krausime ir galėsi pasiimti ją kada norėsi“, – pasakė.

Anksčiau kartais palikdavome priekabas toje firmoje, bet mūsų vadyba turėdavo tartis, prašyti, rašyti laišką, ir tai būdavo tik labai išskirtiniais atvejais. Niekas nenori svetimų priekabų tampyti, o čia patys geranoriškai pasiūlė. Grįžau į kabiną, netyčia žvilgtelėjau į veidrodį ir viskas tapo aišku. Veide ne truputį pamėlęs antakis, o solidus „fanaras“.

Atkabinęs priekabą vėl kyštelėjau savo akį prie ofiso langelio.

„Aš tik pirmadienį pasiimsiu priekabą“, – pasakiau maloniai šypsodamasis.

„Jokių problemų. Pradedame dirbti nuo 6 ryto“, – atsakė maloniai, o aš jam už tai pamerkiau pamuštą akį.

Foto: Asmeninins albumas

Sustojau aikštelėje, kurioje visada stoviu, kai čia atvykstu, ir vėl bėda. Atvažiavau sužeistas, pamušta akimi ir, atsiprašant, nusišikti negaliu. Matyt, kažką labai buvo stipriai reikalas prispaudęs, o kai reikalas vidurius drasko, jokios durys ne kliūtis, deja – šitų išplėšti nepavyko.

Stoviu, žiūriu piktai į sulankstytas duris. Tuo momentu užėjo ankstyvas kolega. Pamatęs duris ir mano piktą mėlyną akį, nieko nesakęs dingo. Išsigando, pagalvojo, kad gavęs į akį pyktį ant durų išliejau. Teko eiti į moterų. Gerai, kad moterys ilgai miega, tai man išeinant, prie durų jau stovėjo vyrų eilutė. Niekur nedingsi, teks pratintis, nes vienas pilietis siūlo visą tautą susodinti ant „bendros skylės“ be skiriamųjų ženklų.

Po pietų nuėjau pasižiūrėti, ar iškrauta priekaba. Biure nieko nebuvo. Užėjau į sandėlį. Darbuotojas pradėjo klausinėti, kokia priekaba, koks krovinys, kur atkabinai, kam sakiau ir ko vaikštau po sandėlį.

Priekabas dažnai keičiame, nepamenu numerio.

„Čia aš , su gražia akimi“. – tariau nusiėmiau akinius ir pirštu parodžiau jam savo akį.

„Aaaa, tai tu, kur į akį bum, bum, – linksmai tarė darbuotojas pamatęs mėlynę. – Priekaba iškrauta, popieriai priekaboje, priekaba aikštelėje.“

Nėra blogo kas neišeitų į gerą. Aikštelėje visą savaitgalį vaikščiojau kaip erelis sparnus išskėtęs ir niekas nedrįso užkabinti, o pora vakarojančių grupelių pagarbiai pakvietė prisėsti prie vaišių.

„Ačiū, jau prisivaišinau“, – atsakiau draugiškai.

Netikėjau, kad nuo tokio nestipraus stuktelėjimo taip gražiai sužydės mano akis. Sakoma randai ir mėlynės vyrus puošia, bet dabar pavaikščiosiu su akiniais, o kitą kartą kraują nuleisiu.

Ir visgi, gal kas turite kokių patarimų, kad maža mėlynė po akimi nevirstų „fanaru“?