Turint tokią patirtį, tautos nebeišgąsdins nei Putinas, nei Lukošenka nei Xi Jinping, nei „Corona“, o ką ją jau bekalbėti apie „savą Tomą“.
Teko ir baisesnių negandų patirti, bet nelauktai pasirodę „pasiklydę turistai“ iš labai tolimų kraštų, sukėlė paniką visuose tautos lygiuose.
To dar nebuvo. Valdžia ėmėsi Sizifo darbo – pastatyti sieną, aukštesnę už Trumpo, ir sukabinti „aštresnes“ vielas, už juosiančias Šiaurės korėją. Kaimo moteriškė bijo eiti miškan grybų, ūkininkas, kaip neramiais pokario laikais, daržinėje ant šieno atrasti įsikūrusį būrelį paklydėlių, tolimųjų reisų vairuotojai rytais ieško perpjautų priekabų šonų, nuplėštų galinių durų spynų ir tupinčių priekabose keleivių be bilietų. Vytautas Didysis kapo duobėje vartosi žiūrėdamas į šį chaosą ir staugia iš nevilties, kad negali teisingai padėti kablelio frazėje „bausti negalima pasigailėti“. Būtų gyvas valdovas, tai greitai be didelių „politikavimų“, viena šimtine tikrų vyrų sudėliotų kablelius. Deja, dabar ne tie laikai. Centras košę verda, pakraščiai kabina, o apie „politinius kablelius“ garsiai kalbėti nedrįsta.
Aišku, galima būtų giliau pasikapstyti ir pasiaiškinti, kieno įpūsti karo vėjai paskatino tuos žmones leistis į tolimą kelionę, prisiminti ne taip seną mūsų tėvų bėgimą tai į Rytus, tai į Vakarus, bet negalima – košės porciją centras sumažins.
Vienas dalykas – kalbėti iš aukštų tribūnų apie žmoniškumą, užuojautą, kitas dalykas – visa tai pajusti savo kailiu. Daug metų važinėju į Angliją ir puikiai mačiau, kaip vyko Europos „kolonizavimas“. Nuo nedidelių būrelių krūmuose prie sunkvežimių aikštelių, iki taip vadinamų „džiunglių“ Kalė uoste.
Nereikia daug kalbėti, tiesiog galite „Youtube“ rasti vaizdų apie „pasiklydusių turistų“ siautėjimą, plėšikavimą, vairuotojų terorizavimą. Ką patiria vietiniai gyventojai, gyvenantys šalia migracijos kelio, oficiali žiniasklaida nutyli.
Daug kartų teko su jais susidurti. Kartą savaitgalio rytą tuščioje savo priekaboje užtikau grupę keliautojų.
„Mes pagyvensime tavo priekaboje. Juk tu darysi pauzę“, – pasakė angliškai pilietis, nepanašus į išvargintą keleivį.
Net neabejoju, kad tokie keliautojai puikiai žino, kas yra Kalašnikovo automatas, todėl nieko nesakiau, tik perspėjau, kad pradėsiu važiuoti ryte anksti ir ne į Anglijos pusę.
O kiek kartų buvo siūloma už atlygį pavėžėti ponus į JK – nesuskaičiuoti.
Kitą kartą netoli Kalė uosto „veikėjai“ profesionaliai nukabino spyną nuo šaldytuvo galinių durų ir pradėjo kapstytis tarp prekių. Kai naktį atsikėlęs užtikau, tai iššokęs pilietis įrėmė į kaklą peilį ir liepė tylėti. Pasisekė, pasišalino nebakstelėjęs, o neseniai netoli tos pačios vietos Rumunijos vairuotoją mirtinai subadė.
Jau nekalbu apie išplėštus degalų bakus, supjaustytus priekabų tentus. Juk visi tie keliautojai turi valgyti, atlikti gamtinius reikalus ir t.t.
Sutiksite, kad dauguma jų neapsipirkinėja parduotuvėse, nemiega viešbučiuose, tai ir nekyla klausimas, iš ko jie gyvena.
Dabar ta problema atkeliavo į Lietuvą.
Kalė, Diunkirko uostuose pastatytos aukščiausios tvoros, bet jie vis viena pralenda. Žinote, net juokas imdavo, kai policininkai lakstydavo po laukus paskui sportiškus, vikrius „nelaimingus ekonominius migrantus“. O kiek jų prasmuko pro stipriai saugomą Prancūzijos-Anglijos sieną priekabose, konteineriuose.
Mus ramina, kad jie geri, nepavojingi, bet geriau būtų, kad jie tą savo gerumą puoselėtų savo tėvynėje, o jei tėvynei iškyla pavojus – ją gintų, o nekeliautų per visą Europą duoneliaudami.
Prieš daugybę metų, kai tik prasidėjo masinė migracija, rašiau, kad Europa verks nuo tų keliauninkų, ir buvau teisus, manau, kad ir Lietuvoje greitai turėsime savo Harlemą ar Kalė džiungles.
