Viskas įvyko prieš daugiau nei 15 metų. Gal dar daugiau laiko praėjo, tačiau jau nelabai atsimenu.

Atostogavau pas senelius prie ežero. Ten leisdavau nemažą dalį vasaros, nors jau buvau nebe vaikas. Tačiau ta vieta mane visada traukdavo savo vaikystės prisiminimais ir dar likusiais vasaros draugais, tai buvo vieta, kurioje galėjau atsipalaiduoti, apgalvoti savo rudens planus ir tiesiog susilieti su gamta.

Tą vieną vasarą kaip įprastai leidau dieną prie ežero. Vaikystės draugė atbėgusi pranešė, kad vakarop atvažiuos keli jos draugai iš miesto, su kuriais susipažino studijuodama. Pakvietė ir mane į vakaronę, kad galėčiau susipažinti ir smagiai praleisti vakarą.

Atėjus į sutartą vietą pasisveikinau ir susipažinau su keliais jos draugais. Ir iš kažkur išdygo aukštas vaikinas ir atsainiai tarė: "šiaip tai labas ir tau, nesisveikini".

Atsiprašiau ir pasiteisinau, kad jo nemačiau. Nežinau kodėl, bet vaikino pastaba mane sutrikdė. Trikdė ir pats vaikinas. Jo buvimas šalia, žvilgsnis ir vis kokia replika išsakyta į mano pusę.

Vakaras buvo labai smagus, laužas, ežeras, gamta,dtaugai,smagus pokalbiai. Ko daugiau gali norėti jaunas žmogus?

Nakties eigoje daugelis išsiskirstė, likome aš ir tas vaikinas prie laužo. Jis visą vakarą atsirasdavo šalia manęs, išdygdavo tarsi iš niekur. Tas jo elgesys trikdė dar labiau.

Likus dviese labai jaudinausi, nepažinojau jo, jaučiau įtampą ir drovėjausi pasakyti kokią nesąmonę. Buvau pati labai nustebus savo tokios reakcijos į pirmą kartą pamatyta žmogų. Tačiau pokalbis, bandant susipažinti geriau, tą įtampą ramino.

Taip mums bešnekant jis pasiūlė pasivaikščioti, nueiti prie ežero. Pagalvojau, kad tikrai koks maniakas, bandys mane užpulti ar panasiai. Bet sutikau, labai jis jau mane traukė savo paslaptingumu.

Nuėjus prie ežero, jis vis bandė prisiglausti, apkabinti, paimti už rankos. Mačiau, kad ir jis labai drovisi ir jaudinasi, tas ramino, kad ne aš viena virpu kaip medžio lapas nuo vėjo. Prie ežero jis mane pabučiavo ir nuo to prasidėjo mūsų romanas.

Atvažiuodavo jis pas mane savaitgaliais, kol būdavau pas senelius, arba vakarais, po darbo. Vėliau susitikdavome ir mieste. Leisdavome laiką kartu. Matėmės gan retai, kai turėjome laisvo laiko, bet tos akimirkos pačios nuostabiausios.

Po kurio laiko pripažinau sau, kad esu įsimylėjusi, nors turbūt pamilau jį nuo pirmos akimirkos, kai tik jį pamačiau. Tai buvo meilė, kuri trenkia kaip žaibas ir tave sudegina.

Taip mums susitikėjant kuri laiką, atėjo laikas pakalbėti apie santykių ateitį. Pokalbis pakrypo ne ta linkme, kokios tikėjausi, vaikinas pareiškė, kad nėra pasirengęs įsipareigoti. Aš supykau: tai kaip pavadinti visa šį laiką kartu, kuris trunka daugiau nei metus?

Tokie jo žodžiai sudaužė man širdį, santykiai nutrūko, nes kokia prasmė, maniau, toliau tampytis su tuo, kuris nieko nenori. Myli, bet nenori įsipareigoti.

Tuo mūsų gražus meiles romanas ir baigėsi.

Ilgai skaudulį nešiojausi su savimi. Praėjus keleriems metams, sutikau savo dabartinį vyrą ir sukūriau šeima. Tačiau nuvykus jau su savo vaikais prie to ežero, visada atsimenu musu gražias akimirkas drauge. Tie atsiminimai taip sušildo širdį, kartu ir labai suskausta, tačiau apėmusi tų laikų nostalgija, labai pakiliai ir šiltai nuteikia.

Nežinau, kaip susiklostė jo gyvenimas, gal taip pat jau turi šeimą. Gal kada nors susitiksim netyčiom, gal ir niekada, tačiau visada prisiminsiu.

Tikriausiai kiekvienas turime tą vieną žmogų savo gyvenime, kurio negali pamiršti ir kurio atvaizdas visada išlieka atmintyje su didžiausia meile.