Draugiškiausi susirašinėjimo draugai buvo iš Lenkijos. Jie globojo mane kaip mažesnę seserį, o jeigu pasidalindavau, kad man ko nors trūksta, iš jų visada sulaukdavau konkrečios pagalbos. Vienas vaikinukas atsiuntė „Metalica“ kasetę, o kita mergina, perskaičiusi, kad labai noriu parašyti kam nors iš Vakarų Europos, atsiuntė man Angliško žurnalo adresą, per kurį, kaip ji teigė, buvo galima susirasti susirašinėjimo draugų iš Anglijos.
Angliško žurnalo pavadinimas buvo „Matchmaker“. Tuomet net nesupratau ką šis žodis reiškia ir net nekreipiau dėmesio. Kai žurnalas atsiuntė skelbimo anketą, užpildžiau ją ir išsiunčiau atgal.
Po kiek laiko man parašė lygiai vienas žmogus. Tai buvo, Migelis iš Pietų Anglijos. Jeigu vardas jums atrodo nebritiškas, tai jis paaiškino, kad jo motina buvo anglė, o tėtis – iš Gvatemalos. Jis papasakojo, kad dirba senelių namuose, o laisvalaikiu mėgsta rašyti. Pasakojo, kad jo motina yra anglų literatūros mokytoja ir pataiso jo rankraščius. Jis nuomojasi kambarį jos name.
Vėliau papasakojo, kad turi ir kitų gebėjimų. Jis yra aiškiaregis. Kai pradėjau susirašinėti, pamenu, mano nuotaika buvo labai prislėgta. Nežinojau, ko noriu, nežinojau, ką veiksiu gyvenime, kur studijuosiu, ką pasirinksiu, aplinka atrodė pilka ir beviltiška, o ką nors pradėti rodėsi net nėra jėgų, nes visi jau pademonstravo tokius aukštus rezultatus, kad net nėra prasmės su jais važytis. Jis parašė, kad jaučia mano prislėgtumą ir bejėgiškumą. Taip ir įsitraukėme į ilgą susirašinėjimą.
Laiškais keitėmės dažnai ir kartais tai man net darė įspūdį. Pamenu, parašydavau laišką, tada apskaičiuodavau, kiek dienų užtruks, kol laiškas nueis iš Lietuvos į Angliją ir kiek dienų užtruks, kol ateis atsakymas atgal. Dar primesdavau keletą dienų, jeigu žmogus nerašytų atsakymo iš karto, o palauktų dieną ar kitą. Taip beskaičiuodama ir daug greičiau, nei tikėdavausi, po kelių dienų laišką jau laikydavau savo rankose.
Gaudavau iš jo ne tik laiškų, bet ir angliškų žurnalų, kurių Lietuvoje nebuvo, „Cadbury“ firmos šokolado. Tačiau toliau niekas nesivystė. Susitikimo mes neplanavome, o jis irgi nieko nesiūlė. Buvau dar per jauna keliauti, be to, neturėjau už ką.
Po kiek laiko, kai jau pradėjau studijuoti, pasitaikė proga nuvykti į Jungtinę Karalystę. Išvažiavau kaip vertėja su sportininkais veteranais. Žinojau, kad pabandysiu susitikti su susirašinėjimo draugu. Pranešiau jam apie tai ir jis neturėjo nieko prieš.
Migelis gyveno netoli Londono, o mes su sportininkų komanda pirmiausiai nuskridome į Anglijos šiaurę, netoli Škotijos sienos. Būdama ten paskambinau savo susirašinėjimo draugui iš gatvėje stovinčio telefono automato, į kurį reikėjo mesti monetas. Po maždaug dešimties metų susirašinėjimo tai buvo pirmas kartas, kai girdėjau jo balsą – šiek tiek moterišką, bet draugišką. Mums besikalbant man baigėsi monetos, kurias mečiau į automatą ir ragelį teko padėti.
Stovėjau sutrikusi, nežinodama, ką toliau daryti. Brangių svarų daugiau neturėjau. Staiga išgirdau, kad būdelėje pradėjo skambėti telefonas. Gyvenime nebuvau girdėjusi, kad galima paskambinti į telefono būdelę iš namų. Vyriškis, kuris stovėjo gatvėje ir tikriausiai laukė, kada galės pasinaudoti telefono automatu, pradėjo man rodyti pirštu, kad turiu atsiliepti. Pakėliau ragelį. Taip, tai buvo Migelis. Buvau labai nustebinta ir pradėjau klausti, kaip jis tai padarė? Jis pasakė, kad Anglijoje tai įmanoma. Buvau labai pamaloninta, kad jis atskambino atgal ir taip išsprendė mano svarią svarų problemą. Galiausiai maloniai atsisveikinome ir susitarėme susiskambinti, kai atvyksiu į Londoną.
Po savaitės susipakavau daiktus, palikau savo sportininkus, kurie puikiai tvarkėsi ir be manęs, ir šokau į traukinį Niukaslas-Londonas. Kelionė buvo įdomi ir labai britiška. Vyresni vyrai buvo labai mandagūs ir skaitė savo angliškus laikraščius. Jiems tik trūko aukštų „Bowler“ skrybėlių ir arbatos su pienu. Priešais atsisėdo jauna porelė, kuri mane labai stebino, nes vaikinas kas dvi minutes klausdavo savo merginos: „Are you OK?“ (liet. Ar gerai laikaisi?).
Atvykusi į Londoną apsistojau Jos Didenybės globojamame studentų bendrabutyje miesto centre. Kitą dieną vėl nuėjau į telefono būdelę ir paskambinau savo draugui. Mano dideliam nustebimui, atsiliepė moteris. Vos versdama liežuvį paprašiau pakviesti Migelį. Na, tokioje situacijoje visada nemalonu, nes nežinai, su kuo kalbiesi. Kai jis priėjo prie ragelio, pajutau jo abejingumą. Jis pradėjo sakyti, kad jeigu aš dar ir į jo miestelį atvažiuočiau, galbūt mes susitiktume. Na, to jau buvo per daug. Supratau, kad jis išsisukinėja ir visai nenori susitikti.
Galbūt sureagavau per daug karštai, bet taip supykau, kad pakabinau ragelį, nes man ir vėl baigėsi monetos. Truputį palaukiau, bet jis daugiau neperskambino.
Supratau, kad viskas baigta. Buvo sunku. Norėjosi susilyginti su šaligatviu, eilės prie Tiuso muziejaus visiškai nestebino ir neviliojo ten nueiti. Nusprendžiau dar apvaikščioti Londono įžymybes ir užbaigti savo kelionę. Kadangi gyvenau centre, visur ėjau pėsčiomis ir iki kraujo nutryniau savo užkulnį, sukruvinau sportbatį. Londone – žmonių minos, ir jaučiausi ten tokia maža.
Tačiau kartą bevaikščiodama patyriau kažką nematomo ir nepaaiškinamo. Kai vaikščiojau prie Parlamento rūmų, žengdama ant Vestminsterio tilto pajutau, kaip kažkas perbraukė man per kaktą. Jausmas buvo toks, tarsi būčiau kirtusi kažkokį nematomą spindulį. Atsisukau pažiūrėti, kas tai buvo, bet nieko nepamačiau. Žmonės šurmuliavo aplinkui ir ėjo pirmyn ir atgal tiltu į nieką nereaguodami.
Pažiūrėjau, ar kiti nejunta kažko panašaus, bet nieko nepastebėjau. Kai ėjau atgal, nieko panašaus nepajutau. Kas tai buvo – nežinau ir paaiškinti negaliu, bet tą neapčiuopiamą prisilietimą pamenu.
Apvaikščiojusi Londono įžymybes nusipirkau autobuso bilietus iki oro uosto ir grįžau namo. Su Migeliu mes daugiau nesusirašėme. Tiesa, nusiunčiau jam atvirutę be žodžių, kurios viršelį užbraukiau juodu flomasteriu, taip pavaizduodama savo nusivylimą, bet tai nesulaukė jokio atsako. Ryšys baigėsi ir, žinoma, tai nėra blogai, nes tiesiog viskas kada nors baigiasi. Šios draugystės, kuri man tikriausiai padėjo išsikapstyti iš jaunatviškos depresijos, misija buvo baigta.
Kai neseniai turėjau problemų gyvenime, susapnavau sapną, kuriame jis sako, kad negali parašyti man laiško, nes nežino mano adreso. Kadangi tikiu, jog jis turi bent šiokius tokius ekstraseansinius sugebėjimus, atkreipiau dėmesį į šį sapną. Vėliau mintyse atgaminau jo adresą, bet laiško neparašiau. Tik mintimis padėkojau jam už laišką ir tikiu, kad ši žinutė jį pasiekė.
Kaip sako Norvegijos mediumė ir ekstraseansė Lili Bendriss, esame tik ekstraseansinių sugebėjimų aušroje. Ateis diena, kai įvaldysime šiuos gebėjimus ir naudosimės jais kasdieną ir daug plačiau. Aš manau, jog tai tikėtina, juk ir elektra bei radijo bangomis prieš šimtą metų niekas netikėjo, o dabar tuo naudojamės kasdien.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano ypatinga istorija“. Laiškus su savo istorijomis siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Geriausio pasakojimo autorius bus „Alma Littera“ leidyklos apdovanotas skirtingų autorių šiurpoku trijų detektyvų rinkiniu. Viena iš rikinio knygų parašyta paties „Avinėlių tylėjimo“ autoriaus! Visas konkurso taisykles rasite čia.
