Išsilaikiusi teises į visus reikalavimus žiūrėjau labai rimtai: greičio neviršydavau net 5 km/h, jei nepavykdavo persirikiuot – nekirsdavau ištisinės, o važiuodavau kitu keliu, o sugedus lemputei ją pakeisdavau tą pačią dieną.
Bet pamažu įgūdžiai gerėjo, o elgesys laisvėjo. Jaučiausi daugiau mokanti ir žinanti, todėl vis drąsiau važinėjau. Tą dieną pasiimdama vaikus turėjau labai aštrų pokalbį su savo viršininke. Pokalbis vyko „skaipu“, nes dirbame daugiausiai nuotoliniu būdu. Turėjau lėkti pasiimti vaikų, o pokalbis susirašinėjant vis dar tęsėsi.
Palikau telefone įjungtą internetą, kad galėčiau visada pamatyti, kai tik atrašo. Paėmiau vaikus, prisegiau juos kėdutėse ir išvažiavau. Ties kiekviena raudona tikrindavausi telefoną. Gatvėje jau netoli namų pokalbis su viršininke buvo pačiame įkarštyje, bijojau, kuo viskas baigsis. Gatvė buvo visiškai tuščia (gyvename atokiau nuo miesto), mano automobilis buvo vienintelis, todėl kai telefonas vėl birbtelėjo – paėmiau jį vairuodama ir pabandžiau perskaityti bei atrašyti.
Kai pakėliau akis, priešais atvažiuojantis automobilis jau buvo per arti. Staigiai sukau vairą, išlėkiau iš posūkio ir tam, kad neatsitrenkčiau, nuskridau į šalikelę, kur krūmai. Sustojau taip staigiai, kad daiktai iš automobilio galo išlėkė į priekį. Jau norėjau užsidengti akis ir atsigauti nuo ką tik įvykusio šoko, bet tada prie pat savęs pamačiau savo dukros veidą! Mergaitė, manydama, kad jau esame beveik namuose, atsisegė diržus ruošdamasi lipti. Dar kiek stipresnis smūgis, ir ji galėjo išlėkti per priekinį stiklą.
Grįžusi verkiau ir verkiau. Tai buvo didžiausias siaubas mano gyvenime ir aš iki gyvenimo galo gailėsiuosi, kad sukėliau tokį pavojų savo vaikams. Todėl nuo to karto telefoną kišu giliai į rankinę – jeigu viršininkei ar kam nors kitam reikės, ras mane kai būsiu pasiekiama.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „NežVairuok“. Siųskite savo istoriją adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite „iPhone 11“ telefoną bei ERGO draudimą metams! Konkurso taisykles rasite paspaudę štai čia.
