Savo mylimos močiutės laidotuvėse negalėjau dalyvauti, nes buvau ką tik pagimdžiusi. Labai skaudėjo širdį, bet teko su ja atsisveikinti mintimis.
Bet vieną naktį netrukus po laidotuvių aš patyriau ypatingą reiškinį. Turėjau progą dar kartą pajusti močiutę greta savęs ir su ja atsisveikinti taip, kaip negalėjau to padaryti anksčiau.
Mano kūdikis taip neramiai miegojo, kad jau buvau iškankinta nemigos. Būna tokia nuovargio stadija, kai per miegus girdi, kad kažkas vyksta, bet nebegali į tai reaguoti. Tiksliai taip buvo ir man.
Buvo vėlyvas pavasaris, todėl šildymas jau išjungtas, o lauke dar gana vėsu. Ypač atvėsdavo naktimis. Po nežinia kelinto dukrytės atsikėlimo naktį ji pagaliau užmigo, aš taip pat. Prabudau paryčiais nuo to, kad kambaryje buvo labai šalta.
Vakare vėdinimuisi paliktas langas per naktį įšaldė kambarį. Reikėjo jį uždaryti, užkloti mažylę ir užsikloti pačiai. Girdėjau, kaip vėl prabudusi verkia dukrytė, žinojau, kad turiu keltis jos apkamšyti, bet tiesiog negalėjau. Mano pačios antklodė irgi buvo kažkur nuspardyta, tačiau neturėjau jėgų pajudinti nė raumenėlio.
Ir staiga mažylė nutilo. Liovėsi verkusi visai staiga. Pajutau kažkokį dvelksmą - šilumos gūsį ar pažįstamus kvepalus - sunku net tiksliai apibūdinti, tačiau šimtu procentų pajutau šalia esant močiutę. Tada aš buvau apkamšyta. Nieko nebuvo kambaryje, bet aš aiškiai jaučiau, kaip mane kažkas apklosto.
Pasidarė šilta šilta. Kritau atgal į sapną, dukrytė irgi užmigo. Prabudusi ryte, ir ją radau apkamšytą.
Tai buvo mano pirmas ir vienintelis susidūrimas su vėle. Šį paskutinį susitikimą su savo močiute visada širdyje nešiosiuosi kaip ypatingą.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano ypatinga istorija“. Laiškus su savo istorijomis siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Geriausio pasakojimo autorius bus „Alma Littera“ leidyklos apdovanotas skirtingų autorių šiurpoku trijų detektyvų rinkiniu. Viena iš rikinio knygų parašyta paties „Avinėlių tylėjimo“ autoriaus! Visas konkurso taisykles rasite čia.
