Iš Vilniaus į Atėnus skridome „AirBaltic“ lėktuvu su persėdimu Rygoje. Kelionė išties buvo labai sėkminga bei turininga – išplaukę laivu iš Atėnų uosto aplankėme visą eilę Kyklados salyno salų, nuplaukėme beveik 300 jūrmylių, ką nevisuomet padaro komandos be vaikų. Keliauti su dar nevaikštančiais ir kieto maisto nevalgančiais kūdikiais irgi nebuvo labai sunku. Puikiai paskrieję ant bangų, penktadienį vakare grįžome į Atėnus, kur praleidome laiką iki skrydžio namo.
Atgal iš Atėnų į Vilnių gegužės 23 dieną tiesioginiu reisu turėjome grįžti su „Ryanair“ – tuo Minske nutupdytu lėktuvu apie kurį dabar kalba visas pasaulis. 10 val. išskridome iš Atėnų, Vilniuje turėjome leistis apie 13 val. Pats skrydis buvo įprastas, tik mano 3 mėnesių mažylis kažko išvien zirzė, tad visą kelią jį turėjau raminti, o tai jam nėra būdinga. Dabar galvoju, kad kažką vaikelis turbūt nujautė.
Aš su kūdikiu ant rankų ir vyresnėliu gretimais sėdėjome lėktuvo vidury, maždaug ties sparnais. Apie 12:30 vyresnėlis man sako: „Mama, pažiūrėk pro langą, kaip gražu!“
Aš pradėjau žiūrėt, o po kelių minučių lėktuvas pradėjo staiga sukti į dešinę. Dar pagalvojau – kaip keistai ir kampuotai tie lėktuvai skraido...
Dar po kelių minučių pilotas pranešė, kad dėl saugumo ar techninių reikalų Vilniaus oro uoste, leisimės Minske… Visi keleiviai pradėjo keistai žvilgčiot vieni į kitus ir klausinėt, ar gerai suprato piloto žodžius. O užsieniečiai, nekalbantys angliškai, iš viso sutriko. Prie manęs ir sūnų sėdėjęs maloniai nusiteikęs arabas, nekalbantis angliškai, bet kantriai kentėjęs nenustygstantį vietoje vyresnėlį, visiems pradėjus žvilgčiotis, atsisuko į mane, išpūtė akis ir sako: „Problem? No problem?“
Aš tik pakilnojau pečius ir angliškai pasakiau: „I don’t know“
Lėktuvo stiuardai pradėjo lakstyti po lėktuvą, visiems liepdami sėstis ir ruoštis leidimuisi, o kai kuriems užklaususiems, kas čia vyksta, atsakinėjo labai nekonkrečiai. Toje pačioje eilėje už praėjimo sėdėjęs simpatiškas, vakarietiškai atrodantis vyrukas pradėjo labai panikuoti, prašyti stiuardų nesileisti Minske, bet stiuardai vis pikčiau kartojo jam sėstis ir nesikarščiuoti.
Tamsių akių vaikino rankos stipriai drebėjo, jis vis susiimdavo už galvos, nervingai lingavo. Jo draugė, panašu, nesuprato kas vyksta. Lėktuvas leidosi gana staigiai, jį šiek tiek purtė oro srovės. Man kelias akimirkas situacija ėmė atrodyti panaši į teroro išpuolį, net perspėjau vyresnėlį nebijot nieko, kas benutiktų, bet kai pamačiau, kad niekas nieko nepuola, supratau, kad čia gali būti ir politiniai ar techniniai reikalai.
Taip mes, skrisdami tarp dviejų puikių ES miestų, nusileidom Minske – Europos Šiaurės Korėjoje.
Mus pasitiko gaisrinių, greitosios pagalbos mašinų bei Baltarusjos pareigūnų delegacija. Nelabai supratome, ko jie šitaip mūsų laukia...
Išlipome iš lėktuvo po kelis, griežtai paliepti turėjome savo rankinio bagažo daiktus guldyti ant žemės – juos apuostynėjo šunys. Lėktuvo autobuse gan ilgai stovėjom susigrūdę, o oro uoste, kuriame visi užrašai baltarusių, anglų bei, jei neklystu, korėjiečių kalbomis, keleivių laukė 3 val. užtruksianti grubi patikra. Aš atkreipiau dėmesį į pasienio pareigūnų aprangas – senovinio stiliaus tamsiai žalius marškinius ir turbūt vilnones, platėjančias tamsiai žalias kelnes, riestanosius senovinio dizaino batus.
Kaip dabar suprantu, mums visai pasisekė, kad mano 3 mėnesių kūdikis buvo irzlus. Įėjus į oro uosto patalpas jis taip užbliovė, kad net alaviniai kareivėliai leido praeiti su šeima į patį priekį (nors sėdėjome lėktuvo viduryje ir išlipome vieni paskutinių), pralenkiant visus kitus vargšus keleivius laukimo eilėse, siaurame tunelyje be langų. Be WC, vandens ir bet ko, apie ką tikrai nebuvo pagalvota iš anksto. Surauktaveidės pasienietės moterys ir kietakakčiai vyrai ėmė kiekvieno keleivio dokumentus ir, nerodydami pačiam keleiviui, rusiškai (kalba, kurią tikrai ne visi lėktuvo keleiviai supranta) kiekvieno klausinėjo, koks pačio keleivio ar jo vaiko vardas, pavardė, gimimo metai... Atsakyti irgi reikėjo rusiškai.
Griežti pareigūnai praleidinėjo žmones pro skanavimo prietaisus, apčiupinėdami visus (įskaitant vaikus ir kūdikius) nuo galvos iki kojų, ir grubiai liesdami genitalijas. Na, bet čia turbūt normali, tik jau seniai pamiršta, procedūra, skrendant tarp neišsivysčiusių šalių.
Minsko oro uosto tranzito salėje buvome apsupti mus prižiūrinčių policijos pareigūnų. Ten prabuvome iki vakaro, aiškiai nežinodami, ar tikrai galėsime išskristi.
Aš jau pradėjau galvoti apie tai, kas bus, jei reikės su vaikais čia miegoti ir gal net ne dieną ar dvi... Informaciją apie tai, kas vyksta, sužinojome iš lietuviškų portalų. Panašu, kad jiems apie tai buvo pranešta tik nusileidus lėktuvui. Mes su šeima ir draugais nusprendėme per daug detalių artimiesiems ar spaudai Lietuvoje neteikti, nes buvo akivaizdu, kad visos ryšio priemonės yra sekamos.
Vėliau buvo panašu, kad kai kurie baltarusiški operatoriai portalus pradėjo blokuoti, nes tik įjungus kurį nors žinomą naujienų portalą, jis po kelių sekundžių išsijungdavo. Salėje buvo vyrams, moterims ir neįgaliesiems skirti tualetai su, ačiūdie, normaliai veikiančiais praustuvais. Gerai, kad moterų tualete dar buvo kūdikių vystymo lenta ir galėjome gana patogiai pakeisti sauskelnes.
Mes su drauge pradėjome bendrauti su dar viena 6 mėn. berniuką besivežančia malonia mama ir skaičiuoti, kiek mes bendrai turime sauskelnių rankiniam bagaže... Juk niekas registruoto bagažo ir vežimėlių mums net neketino atiduoti. Ten „ieškojo bombos“.
Salėje dar buvo nedidelis bufetas, jame iš pradžių pirkome tik užkandžius ir gėrimus, o vėliau atsirado ir normalesnis meniu su karštais patiekalais (bulviniais blynais ir pan.). Rūstaus veido vidutinio amžiaus bufetininkė sakė, kad toje salėje niekad nėra mačiusi tiek žmonių. Tik vieno nepilno dviejų eilių po 3 vietas lėktuvo, – pagalvojau.
Nebadavome, be to, labai daug žmonių (gal iš baimės, o gal dėl žemų kainų) šlavė nuo baro alkoholinius gėrimus. Teko apsvaigusių ir sunkiai sukalbamų žmonių prašyti, kad nevaikščiotų rūkyti į tualetus, kur bloga ventiliacija, nes mes čia su kūdikiais, vaikais, pensininkais ir kitais neturime kuo kvėpuoti, be to, galime toje patalpoje užsilikti ne dienai ar dviem. COVID-19 pandemijos ribojimai jau liko kažkur anapus... Aš praktiškai visą laiką praleidau su zirzaliuojančiu kūdikiu ant rankų, o vyresnėlis vis kartojo, kad labai nori namo į Vilnių.
Dienos metu kai kuriems keleiviams pavyko užmegzti kontaktą su ambasada ir gimė šviestis viltis, kad išskrisim. Žmonės kalbėjo, kad pradžioje Vakarų diplomatai nebuvo įleisti į oro uostą, bet vėliau jiems pavyko prasibrauti.
Apie 19 val. mus pakvietė eiti pro vartus į lėktuvą, kuriame trūko kelių iki Minsko skridusių keleivių, tarp jų – ir mūsų eilėje sėdėjusio vaikino bei išvaizdžios jo draugės. Man tikrai dėl to stipriai spaudžia širdį, ypač pamačius iš arti, kokie žiaurumai vyksta bepročio kaimynystėje... Mūsų bendrakeleivis prieš leidžiantis Minske kartojo, kad jam gresia mirties bausmė.
Lėktuvui nusileidus Vilniuje apie 21 val. žmonės su ašaromis akyse pradėjo ploti ir šūkaut iš džiaugsmo, kad vėl grįžome į išsivysčiusią šalį. Dabar mes fiziškai sveiki, gyvi, saugūs, namie. Širdžiai mielas įvykis, nusileidus lėktuvui Vilniuje – kol vyras ieškojo prie lėktuvo durų dokumentų, kad galėtume eiti pas tyrėjus, Lietuvos premjerė, paprašyta pagalbos, ant rankų sūpavo mūsų kūdikį.
Po medinių Baltarusijos pareigūnų veidų, tiek mūsų premjerė, tiek policijos pareigūnai, net vėlų sekmadienio vakarą atrodė ir elgėsi su mumis kaip artimi ir šilti žmonės.
Deja, daugiau detalių, susijusių su šiuo įvykiu, atskleisti negaliu, nes su visa šeima dalyvaujame tyrime. Labai viliuosi, kad Romanas bent jau liks gyvas.
