Yra kelios dalys žmonių. Vieni yra tie, kurie skursta net gyvybiškai būtinų daiktų negalėdami nusipirkti ar namų, maisto neturėdami. Tada yra tie, kurie gali sau leisti viską, ką žmogus ir turėtų: ne tik bazinius poreikius, bet ir visus papildomus, kokybišką savęs priežiūrą, pramogas. O didžiausia dalis, mano manymu, yra ta vidurinė, kurioje žmonės uždirba pakankamai, kad išgyventų, bet nepakankamai, kad galėtų negalvodami apie pinigus leisti sau kokybiškiausią gyvenimo būdą.
Šioje dalyje yra ir mano šeima. Mano atlyginimas yra beveik 2000 eurų į rankas, vyro – apie pusantro tūkstančio į rankas, bet vos galim sau kažką daugiau leisti. Bendros šeimos pajamos iš pirmo žvilgsnio atrodo didelės, pažiūrėkite, net arti 3,5 tūkstančio, bet realybėje jie tuojau pat ištirpsta.
Buto nuomai išleidžiame 300 eurų, dar 400 finansiniams įsipareigojimams (lizingams ir pan.). Dar 200 – buto bei telefonų ir internetų mokesčiams, „Netflix“ prenumeratai. Abu vairuojame, taigi, abu pilamės degalus, važinėjame po miestą, abiejų darbai yra Kauno miesto ribose. Būtinosioms sveikatos išlaidoms (esame registruoti privačiose poliklinikose) išeina dar apie 100 eurų per mėnesį, vaikų darželiams – taip pat apie 100 (ne privatūs).
Ir kas iš to išeina. Negalime įsigyti visų norimų kosmetologinių paslaugų ir namų atnaujinimų, norėtume vaikus leisti į privačius darželius, juk tai būtų svarbu kokybiškam jų ugdymui. Bet negalime to padaryti, nes su privačiais darželiais, naujomis spintelėmis virtuvei ar kur jų prireikia, su mano nuėjimu pas kosmetologę, o vyro – pas barzdaskutį, jau išeina ohoho, kokia suma. O dar jeigu galvojant, kad reikia ir atostogoms pasilikti? O dar jeigu atsidėti taupymui? Ir klausimas – kiek atsidėti? Taip kad net žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio gyvena gerai, didmiestyje, turi kur dėti pinigus ir net nepajunta, kaip jie išeina.
***
„Swedbank“ Finansų instituto direktorės Jūratės Cvilikienės komentaras
Šios šeimos pajamos yra didesnės nei vidutinis Kauno miesto darbo užmokestis, tačiau, man regis, jai sunku tiesiog susidėlioti prioritetus ir pabandyti finansus valdyti kiek kitaip, sąmoningai žinant, ko norima ilgesnėje perspektyvoje, nes tam lėšų tikrai turėtų pakakti. Suprantu, kad kalbame apie šias sumas, jau gaunamas po mokesčių. Kaune vidutinis darbo užmokestis 2020 m. paskutinį ketvirtį buvo 1590 netto, 1000 brutto.
Net ir sudėjus visas išvardintas išlaidas, plius kurui paskaičiavus 200 eur ir maistui 500 eur, šeimos mėnesio išlaidos siektų apie 1800–2000 eurų.
Tokiu atveju šiai šeimai dar kas mėnesį turėtų likti apie 1500 eurų laisvų, kuriuos galima skirti tam, kas yra svarbu, investuoti ar taupyti nuosavo būsto įsigijimui, nes nuoma beveik visada yra vienas brangiausių pasirinkimų.
Tačiau net ir peržiūrėjus išlaidas, aš matau keletą paprastų galimybių jas pakoreguoti. Šiuo metu didmiesčiuose yra tikrai daug galimybių naudotis automobilių dalijimosi paslaugomis ar kitomis priemonėmis, kurios leistų sutaupyti šeimai ne tik kuro, bet ir automobilių lizingo įmokų. Šeimai išlaikius vieną automobilį, tikėtina gyvenimo kokybė smarkiai nepablogėtų, o laisvų lėšų kiekis būtų dar didesnis.
Kiekvienai šeimai labai svarbu prioretizuoti išlaidas. Sutarti, kas yra svarbiausia. Jei tai yra vaikų privatūs mokslai ar noras sukaupti finansinį rezervą, vertėtų tiesiog peržiūrėti kitus įsipareigojimus.
Labai padeda paprastos formulės taikymas: pusė pajamų gali būti skiriama kasdieniams ir būtiniems poreikiams tenkinti (maistas, transportas, mokesčiai, įsipareigojimai), 30 % atidedama artimiems ar tolimesniems tikslams įgyvendinti, šeimos saugumui užtikrinti (finansinis rezervas, draudimai, kaupimas pensijai, vaikų mokslams, naujam automobiliui), o likę 20% paskirstomi pramogoms (prenumeratos, savaitgalio išvykos, atostogos). Tikiu, kad tiesiog kruopščiai peržiūrėjus išlaidas, sutarus dėl keleto, kad ir nedidelių pakeitimų, planuojant ir prioretizuojant šiai šeimai gali pavykti puikiai kokybiškai pasirūpinti ne tik šiandienos, bet ir ateities poreikiais. O jei jie didesni, visada galima paieškoti ir papildomo uždarbio galimybių.
