Vienas iš retesnių dalykų, rodančių gerą pradžią – bendravimas žinutėmis vyko labia sklandžiai. Atsiuntė dar nuotraukų. Nepajaunintų, dabartinių. Grožis kinta, bet jei žmogus gražus, tai jis gražus ir laikui bėgant. Ji pasisiūlė susiskambinti. Taigi, viskas ėjosi kaip iš pypkės. Iki to skambučio...
Pirmas pokalbis tęsėsi apie valandą. Tai buvo jos monologas. Aš, kaip džentelmenas, jos nepetraukinėdavau, tik retkarčiais įsiterpdavau ko paklausdamas ar norėdamas jos žodžių tiradą pakreipti kita linkme. Pasirodo, ji – buvusi gydytoja. Baigusi mokslus Lietuvoje neurochirurgė, bet šią profesiją užsienyje metė, nes, anot jos, tokie gydytojai ten neužveria teismų durų... Tad po vieno teisminio ginčio, kai ją apskundė pacientė, neva blogai besijaučianti po operacijos, moteris nutraukė savo kaip chirurgės karjerą. Aišku, ji tą bylą laimėjo. Mat teismo posėdžio metu paprašė teisėjos, kad pacientė išverstų savo rankinuko turinį. Teisėjos paraginta ji taip ir padarė. Iš rankinuko išriedėjusį ant grindų vaistų buteliuką gydytoja viešai sutrypė – sakydama, kad pacientė geria ne jos išrašytus vaistus – dėl to ir atsirado sveikatos sutrikimai. Po sutrypimo pacientė pradėjo raudoti sakydama, kad numirs be šių vaistų.
Po teismo teisėja paskambino jai (gydytojai) ir paprašė atvažiuoti pas ją pasikalbėti. Ji nuvažiavo. Nusivežė kavos ir spurgų, bei pasikalbėjo apie šalies sveikatos apsaugos sistemos netobulumus. Metusi gydytojos karjerą ji vadovauja laborotorijoms su keliasdešimčia pavaldinių. Tiek darbe, tiek už darbo ribų privalo gerai atrodyti, kad neprarastų savo autoriteto pavaldinių akyse. Ją pamatę dreba tiek direktorius, tiek apsaugininkai, tiek vairuotojai...
Pasiteiravus, kodėl, jei ji tokia graži ir puiki, yra viena, atsakė, kad jos vyrai bijo. Pasakiau, kad aš tai jos nebijau ir labai noriu gyvai sutikti tokią supermoterį. Atsakė, kad žino, jog nebijau, nes aš esu Jautis. Pasirodo, ji domisi astrologija. Negana to, moka septynias kalbas. Gimė ir iki mokyklos augo Klaipėdoje, o vėliau su tėvu ambasadoriumi migravo po pasaulį. Todėl ir moka septynias kalbas. Po daugelio metų tėvas buvo nunuodytas, nes per daug žinojo... Tėvas buvo lietuvis, o mama – rusė. Taip ji man pasakojo.
Kadangi buvo vėlus vakaras, pokalbį baigėme, sutarę susiskambinti kitą dieną. Padėjęs ragelį mąsčiau... Ar ji išties supermoteris, ar ligonis?.. Vėliau bendradarbei papasakojau apie šį pokalbį. Jai iškilo klausimas: ką ta moteris rūko... Žinutės tęsėsi ir buvo puiku. Iki antro pokalbio...
Laukiau vakaro, kai po darbų, ramiai įsitaisęs lovoje, jai paskambinsiu. Nutariau vaizdo skambučiu. Bet ji atmetė šį skambutį, nes, visų pirma, abiejų telefonų ekranai suskilę, tad vaizdas prastas, o visų antra, prastas jos bute interneto ryšys. Dėl ryšio problemos ji su savo advokatu, kaip pasakojo, padavė „Vodaphone“ teisman ir renka daugiau nukentėjusių nuo šios kompanijos. Nes kompanija, kaip ji teigė, interneto neįvedimą motyvavo tuo, kad nėra name išorinių dėžučių, o ji su advokatu padarė nuotraukas, kad jos yra. Tad po šio skandalo jau neva atsistatydino kompanijos direktorius...
Šiaip jai viskas einas gerai, sakė. Štai parke porai šimtų moterų vedė mankštas, nes pati – buvusi gimnastė. Nors jai apie 40 m., bet gerai apšilusi dar padaro salto. Tuo nustebindama savo netgi jauniausias užsiėmimų dalyves. Aišku, špagatas, virvutė – tai savaime suprantama. Kaip dar tokių klausimų kyla!
Nors anksčiau minėjo, kad laisvadienį pasiimti jai jokių problemų – šiandien vadovo paprašo, o rytoj gauna, bet mano siūlomam šiokiadienio susitikimui ateinančią savaitę laisvadienio jai nedavė, nes daug darbo. Pasirodo, kartais pagal spec policijos iškvietimus ji su medikų komanda dar kartais operuoja. Valandos tarifas – 40 eurų, kaip sakė. Mat yra apmokyta teikti spec. pagalbą laivuose, naftos platformose jūroje. Yra šokusi iš parašiuto. Pasiūliau daugiau nerizikuoti ir nešokinėti iš parašiuto, o būtinai tik su parašiutu!
Dar daro gydomuosius masažus. Dalyvavusi ji ir misijose, bet metė jas, nes negalėjo žiūrėti, kaip žudomi niekuo dėti musulmonai. O juk jie – geri žmonės, nes ji skaitė ramadaną ir jame nieko bloga nėra... Šį kart nutariau netaisyti žodžio į „koraną“, nes jau kaip ir tapo aišku, su kuo turiu reikalą... Ji rietė melus toliau.
„Daliau, įsivaizduok, gyventume mes su tavim laimingai smėlio trobelėje. Augintume vaikučius, ožkytes, gyvuliukus ir štai, ateitų vieną dieną kariai, ir mus iššaudytų...“ – graudinosi.
Gražiai užbaigiau pokalbį. Bet ne tik dėl to, kad buvo vėlu, kaip anąkart. Kitą dieną užblokavau jos numerį ir anketą. Laki žmogaus fantazija, sudėtingas tas mokslas, psichiatrija...
Atsiųskite savo ypatingą istoriją adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite Stepheno Kingo detektyvų trilogiją.
