Tėvas, matyt, tai jau pastebėjo, mano žygius per sodą. Ir vieną dieną mane pasikvietė prie namo esančio suoliuko ir paklausė: „Vaikeli, kodėl eini per žolę? Juk yra takelis, yra kelias, juk mindžioji skuzdėlytes, boružėles, ir įvairius vabalėlius, ir jų namelius. Juk tu ne Dievas – ką tu sukūrei, kad turi teisę mindžioti įvairius vabalėlius ir jų namelius? Vaikščioti negalima kur papuola, tam yra skirti takeliai ir keliai.“

Aš nežinojau, ką atsakyti tėčiui, bet labai pagailo vabalėlių ir jų namelių. Šeimoje buvo griežta tvarka aplinkos saugojimui, pagarba gamtai ir visai kūrinijai. Žiemą buvo gaminamos užuovėjos putpelėms ir jos lesinamos. Buvo gaminamos lesyklos paukščiams ir įvairūs inkilai. Kaimynai net lenktyniaudavo, kas daugiau įkels varnėnams inkilų į obelis. Kaip smagu būdavo mums, vaikams, kai soduose skambėdavo lakštingalų, varnėnų ir kitų paukštelių balsai.

Nors augome kaime, bet sodybos buvo tvarkingos. Tvarkingai užlaikomi gyvuliai, net katinai irgi turėjo savo vietas. Mūsų krašte sakydavo, kad gero gaspadoriaus turi blizgėti arklys ir šuo, o geros gaspadinės turi blizgėti karvė, pirkia ir kiemas. Saugojami vandens telkiniai, laukuose buvo taikoma sėjomaina. Stiklo dūžiams buvo metalinė dėžė, kurią tėvas išveždavo į surinktuvą antrinių atliekų. Mokykloje ir namuose buvome auklėjami, kad negalima mėtyti šiukšlių kur papuola – tai rodo žmogaus menkumą ir dar yra nuodėmė. Juk prie kiekvieno žmogaus nepastatysi valytojos, jei mėtysime šiukšles kur papuola.

Mokykloje buvo aiškinama, kad negalima spjaudyti aplink, laužyti medžių, krūmų šakų. Tai buvo nuostabiausios gamtos pažinimo, biologijos, anatomijos pamokos. Kokie šilti, malonūs buvo pedagogai.

Praėjo daug metų, bet aš po šiai dienai negaliu pereiti per žolę kur papuola. Rodos, girdžiu ir šiandien tuomet pasakytus tėvo žodžius.

Užaugo ir mano vaikai. Pirma pamoka buvo dukrai vos pradėjus vaikščioti. Kieme buvo daug žydinčių gėlių, priėjo ir skina žiedus. Paaiškinau, kad negalima, gėlytė verks. Kita pamoka buvo pievoje. Nuėjau melžti karvės. Melžiu karvę, o ji paėmusi rykštelę skriaudžia varliukus. Padėjusi kibirą paklausiau: „Kodėl skriaudi varliukus, juk šie varliukai ieško mamytės ir negalima jų skriausti.“ Truputį pastovėjo, susimastė, o po to girdžiu, kai pievoje atsiklaupus žolėje rankytėmis skina kelią ir sako: „Eik pas mamytę, sakau, eik, eik pas mamytę.“

Mums augant buvo puoselėjama pagarba žmogui ir visai gamtai. Stengėmės visą derlių auginti be chemijos. Žmogaus organizmas sutvertas priimti naturalų maistą, pagal sezonus ir geografinę juostą. Aiškus pavyzdys – Anglijos Karalienė. Šiandien matome, dideli pinigai – gerai, betgi oro negalime sveiko nusipirkti už pinigus, kaip ir sveikatos. Todėl saugokime motiną žemę, ji dūsta nuo mūsų teršalų, saugokime gėlą vandenį, nes jis gali baigtis.

Aš visą gyvenimą paprastam nusiprausimui turiu dubenį vonioje – taip ir nusiprausiu, virš vonios. Nes prausiantis kranu iki pusės išleidžiame apie 8 litrus. gėlo vandens veltui. Rūšiuokime atliekas antriniam perdirbimui. Mažinkime benzininį transportą, nes užteršiame orą. Saugokime Lietuvos savo žaliuosius plotus, nes be jų mes tiesiog uždusime.

Mes turime tik šią vieną Lietuvą. Malonę turime gauti savo prakaitu. Vyriausybei reikėtų susimastyti, skirti pinigus naujoms vietinėms technologijoms, gamybai ir oro, vandens užterštumui matuoti. Investicijų iš užsienio nereikia laukti. Brangime ir gerbkime tai, ką šiandien turime po savo kojomis.

Šis pasakojimas dalyvauja NESTE konkurse „Mano ekologinis sprendimas“. Papasakokite arba parodykite, kaip pakeitėte savo buitį – laišką siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų SPA čekį.