Papasakosiu pavyzdį. Kartą prasitarė vykęs į sportinių automobilių pristatymą ir testavimą. Paklausus, kodėl vykusio renginio dieną nė neprasitarė apie tai, neatsakė, tik susierzino, kodėl apskritai to klausiu. Pažadėjo stengtis visai neišsitarti apie įvykius jo gyvenime, idant aš nepaklausčiau.
Dar blogesnė situacija yra siekių prasme. Turėjome išsikėlę gražų tikslą, dėl kurio atsidėdavome pinigus. Neabejotina liūto dalis šiame projekte – vyro uždarbis, o mano indėlis lyginant atrodo menkutis.
Dabar jis savų uždirbtų pinigų nebededa krūvon, – kaip suprantu, atsideda kažkur sau. Jo klausimas skaudžiai teisingas: „O kiek tu išgali prisidėti?“
Žinoma, jis teisus, prisidėti tegaliu labai nedaug. Tačiau ten, kur vietoje buvusio bendro biudžeto atsiranda du atskiri... Atskiras biudžetas – jau ne šeimos bruožas.
Tačiau nepagalvokit, kad tai – pasakojimas apie žmonos siekį suartėti, susigrąžinti vyrą atgal. Mūsų atveju iki šios situacijos eita palaipsniui, su įvairiais skauduliais ir sukrėtimais. Čia nėra kaltinimo vyrui. Taip tiesiog dėliojasi. Nė vienas taip neplanavo.
Man norisi pakalbėti apie realistišką tokios situacijos vertinimą. Mane siutina peršama iš aplinkos nuomonė, kad neabejotinai viskas bus gerai.
„Ehei, gyvenimas tik prasideda!“ – tokia nuomonė.
Tai bruka visi. Pradedant žmonėmis, kurie viena ausim girdėję apie mūsų šeimos negerumus, baigiant medijų skiejančia informacija, kad moters laimingiausias amžius nuo keturiasdešimt, kad išsiskyrus tau viskas bus tik puiku, kad seksualumo ir laimės pikas tik prasidės ir panašiai.
Nagi! Moterys, ar po vyrų išėjimo mes prapulsime? Tikiu, kad ne. Tačiau nereikia teigti, esą gyvenimas taps spindintis visomis vaivorykštės spalvomis.
Mūsų patrauklumo pikas buvo nuo 25 iki 35 metų. Tokia mano asmeninė nuomonė.
Moters fizinis kitimas daug ryškesnis nei vyrų, kuriems brandumas dažnai pabrėžia žavesį. Žinoma, tvirtos ir pasitikinčios savimi moterys kaipmat grubiai pajuoks mano nuomonę. Ir man būna nuoširdžiai džiugu už jas dėl jų stiprybės ir kartu pavydu dėl jų pasitikėjimo savimi.
Vienok man kiek graudžiai atrodo divos 45+, sakančios, esą bet kokią jauniklę nugalėtų savo šarmu „kovoje dėl vyro dėmesio“.
Esu neužtiktinta savimi, nors iš aplinkos ir dabar sulaukiu nemažai komplimentų. Sunku patikėti, kad galėčiau susižavėti kitu žmogumi, kad norėčiau bandyti „išmokti“ naują vyrą, ar kad jis pats pamiltų mane.
Tiesiog nesinori, tingulys. Svajočiau būti artimam ryšyje su žmogumi, kurį tiek metų myli. Norėtųsi vis dar patikti jam.
Neturėjau progos (o ir noro taip pat) būti laiminga ir rami vienatvėje. Mano laimės projekcija nėra nukreipta į save pačią, iš serijos „susikurk sau laimę pati“. Aš laimę laikau pačiu pavojingiausiu ir nepatikimu keliu, – buvime dviese su mylimu žmogumi. Niekam to nerekomenduočiau.
Buvo gera pasitikti vyrą, jo ilgėtis, klausytis apie dienos įvykius, dalintis mintimis ir intymumu. Ir tai, ko link veda dabartis, mane siaubingai gąsdina.
Labai nemadinga būti silpnai, sakyti apie savo baimes ar skausmingus išgyvenimus. Visur fotografijos su laimingais veidais, patarimai, kaip būti laimingai. O aš nesu laiminga. Anaiptol. Nenoriu išmokti būti viena, bijau to visomis prasmėmis, emocine, dvasine, finansine, bijau kaip žmogus, niekad nebuvęs vienas.
Man nerūpi, kad mane tai užaugins kaip asmenybę, tapsiu tvirtesne ir panašiai. Bet pati didžiausia blogybė likti su žmogumi, kuriam tu nereikalinga, svetima, nemiela. Pats blogiaisias variantas.
Rašau tai, nes galbūt panaši moteris išgyvena tą patį išgąstį, netikrumą ir nerimą dėl dabarties ar ateities. Neapsimeskime laimingomis, jei šiuo metu taip nėra. Nesikabinkime į žmones, kurie nusitolina, nes jei vysies, tai tik sparčiau bėgs.
Vargu, ar bus gerai kaip filme, gal tik nebus blogiau. Tiesiog žinojimas, kad esi ne viena liūdinti, kartais gelbsti ir padeda.
