Mūsų namuose seni daiktai yra seni draugai: šildo savo buvimu, kuria jaukumą ir kiekvienas turi ką papasakoti. Savo istoriją apie „namo karmą“ seka ir iš pagrindų renovuotas senutėlis namas. Kiekvienas daiktas name turi savo istoriją, tačiau ne visas jas žinome. Ir nesužinosime, nes istorijos likę Vokietijoje, Norvegijoje ar kitoje šalyje, kur šie daiktai tapo nebereikalingais.

O dalis daiktų asmeniškesni, prie jų antrojo gyvenimo prisilietė mūsų – naujųjų šeimininkų – rankos. Taip atsirado įvairios interjero detalės.

Namų interjeras prieš perkant.
Foto: Asmeninins albumas

Štai Gogolio „Mirusių sielų“ figūrėlės papuošė darbo kambario sieną, apsigyvenusios senos siuvimo mašinos stalčiuose. Kaktusas įsitaisė seno praustuvo stove. Senosios namo durų rankenos, pagarbiai įrėmintos, sveikinasi nuo sienos tik užėjus į namus.

Neužteko pinigų dailininko paveikslui? Ne bėda. Gimė savo fantazijos pagalba sukurtas batikos kūrinėlis, kurį puikiai įrėmino senos, sukūrenimui paskirtos lentos. O gal pamenate senas geležines lovas? Naujos grotelės, čiužinys, rėmui – balti dažai ir... štai jums Provansas!

Namų interjeras dabar.
Foto: Asmeninins albumas

Kaimo trobelėje radome begale sluoksnių nudažytą, vargingo gyvenimo mačiusią spintelę, kuri paskutines dienas turėjo praleisti tik vorų ir pelių apsuptyje. Nušveitus, dekoravus ir nulakavus ji gyvena sėkmingą antrąjį gyvenimą.

Sakote, sudūlėjęs lango rėmas tai jau tikrai neturi šansų atgimti? Negaliu su jumis sutikti. Dabar jis puikuojasi kaip stalelis gėlėms, o į savo draugiją dar pasikvietė ir kėdę, kuri skirta nebe minkštajai vietai padėti, o labiau akims paganyti.

Foto: Asmeninins albumas

Širdį nostalgiškai paliečia senelio rankomis padaryta komoda. Senelio seniai nebėra, o komoda pragyvens ir anūkę..

Šį interjerą sukūrėme prieš 13 metų gyvenimą ankštame Vilniaus bute iškeitę į erdvę Širvintose. Svečiai sako, kad mūsų namas gyvas, „su aura“, ir sėdint už stalo laikas kažkur dingsta. Mums, šeimininkams, tai taip akivaizdu – juk viską sukūrėme su meile, taip, kaip širdis liepė.

Kaip namas atrodo dabar.
Foto: Asmeninins albumas

Dažnam natūralu įsigyti tik naujus daiktus. Mums – geriau dėvėtus. O dar geriau – iš senų daiktų sukurti kažką naujo patiems. Taip jaučiamės „žalesni“, nors kiek prisidedantys prie besaikio vartojimo stabdymo.

Antras mūsų iš „mirusių“ prikeltas namelis rymo Ukmergės rajone. Tai – sena sodyba, į kurią per 16 metų įdėjome ne mažiau meilės ir darbo. Savo sodybai su vyru ieškojome civilizacijos mažai paliestos vietos. Ir radome seną sukiužusį namelį Ukmergės rajone.

Krosnis anksčiau.
Foto: Asmeninins albumas

O svarbiausia, kad jame vis dar stovėjo išlikusi duonkepė krosnis. Ne bet kokia, o su papečkiu vištoms žiemoti. Praėjo ne vieni metai ir buvo įdėta daug jėgų, kol namelis atgijo (nes didžiąją dalį darbų darome savo jėgomis). Kaip didžiausias pasididžiavimas kambario kampe tebepūpso krosnis, tik jau išbalinta, apdekoruota ir dabar skirta tik grožėtis.

Krosnis dabar.
Foto: Asmeninins albumas

Apskritai, mūsų namuose į viską žiūrima taupiai, su protu. Renovuojant namą ir sodybą, nebuvo išmestas nė vienas lentgaliukas, viskas buvo gražiai supjauta ir taupiai žiemomis sukūrenta. Nuo stalo veltui nenukrenta nei vienas trupinys – viskas, kas lieka, yra sukompostuojama ir panaudojama kaip trąša.

Nupjauta žolė taip pat kompostuojama, ja mulčiuojami daržai ir vaismedžiai. Kažkada net vištas auginau, bet pasirodė, kad norint ekologiškai vištas lesinti, jų kiaušiniai man tikrai tampa „auksiniais“.

Sodybos interjeras anksčiau.
Foto: Asmeninins albumas

Vyras pats meistrauja, pagamina ir baldus, jei jų namie pritrūksta. Sodyboje labai norėjau pirties -vyras sakė neekonomiška taip išlaidauti, naują pirtį statyti. Ir pritaikė pirties pastatui seną lauko virtuvėlę.

Širvintose lietaus vanduo kaupiamas požeminėje talpykloje ir panaudojamas laistymui. Dalis gėlynų ir šiltnamis laistomi lašeliniu būdu, privedus laistymo sistemą prie augalų.

Sodybos interjeras dabar.
Foto: Asmeninins albumas

Lauko apšvietimas automatizuotas, kad šviesa be reikalo nedegtų ir įsižiebtų bei išsijungtų nustatytu laiku. Vis pasvarstome apie saulės elektrinę, tik dar abejojame jos atsipirkimu.

Kai žvelgiame atgal ir lyginame, ką įsigijome ir kaip yra dabar, sunku patikėti, kad tai tie patys namai. Buvo visiškos lūšnos. Juk galėjome abu namus nugriauti ir pastatyti naujus „iš blokelių“ bei susipirkti tik naujus baldus.

Džiaugiuosi, kad išsaugojome senus ir nuėjome kūrybos bei tvarumo keliu.

Šis pasakojimas dalyvauja NESTE konkurse „Mano ekologinis sprendimas“. Papasakokite arba parodykite, kaip pakeitėte savo buitį – laišką siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų SPA čekį.