Pripažįstu, kad skaudūs žodžiai man buvo ištarti paauglio, todėl neturėčiau to labai giliai imti į širdį ir teisti jauno žmogaus – juk jis dar tik mokosi. Tačiau esame žmonės ir jeigu kas įskaudina, kartais sunku tai pamiršti ir atleisti, nors logiškai pagalvojus – reikėtų.
Atvykusi į Norvegiją įsidarbinau mokykloje, nes tokia buvo mano originali profesija – anglistė. Nors Lietuvoje dirbau aukštojoje mokykloje, čia gavau darbą jaunimo mokykloje. Dėsčiau net pirmokams. Skaudžius žodžius išgirdau iš vyresnės klasės berniuko, kai dirbau asistente septintokų klasėje.
Beje, čia kiekvienas mokytojas turi klasėje asistentą, kurio pareigos yra tiesiog vaikščioti po klasę ir padėti mokiniams atlikti užduotis, paraginti juos dirbti, atvesti į kelią.
Klasėje pilna vaikų, kurie užduočių atlikti nenori ir tenka juos ilgai ir nuobodžiai raginti. Tai ne visada malonu, bet tokia buvo mano darbo funkcija, todėl turėjau tai daryti, kitaip mokytojas gali pareikšti nepasitenkinimą mokyklos direktoriui. Ko pasekoje aš būčiau kviečiama ant kilimėlio pas direktorių pasiaiškinti dėl prastų kolegų atsiliepimų. Žodžiu, pasaka be galo.
Taigi, klasėje vienas iš išdykėlių, po to, kai porą kartų jį paraginau sparčiau dirbti, nusprendė atsikirsti tokiais žodžiais: „Tai tik tokį darbą sugebėjai gauti?“
O po kiek laiko, žiūrėdamas teisiai į akis, dar pridūrė: „Ir tu tai vadini darbu?“
Tiesą pasakius, sutikau, kad darbas buvo ne iš šauniausiųjų, bet jų provincijoje tiek nedaug ir juos taip sunku gauti, kad tenka imtis bet ko. Tačiau vaikui to nepasakysi. Taip pat neatsakysi, jog įdomu bus pažiūrėti, kokį darbą gaus pats.
Tačiau, kaip sakoma, viena bėda nevaikšto. Gyvenime būna taip, kad jeigu prieš tave susidaro negatyvi atmosfera, ji persismelkia ir į kitus sluoksnius. Turėjau mokykloje bėdų ir su kai kuriais kolegomis, ir su vadovybe, o palaikymo buvo nulis. Šiek tiek draugiškesni kolegos tiesiog tyliai laikėsi neutraliteto, todėl dirbti ten nepasilikau.
Dabar dirbu su seneliais. Ir žinote ką? Turiu puikių naujienų! Žmonija turi vilties. Kai žmogus sulaukia 80, 90 ar net 100 metų, jis jau yra malonesnis. Nors būna sudėtingų senelių, tačiau jie mane vertina, dėkoja, kad atėjau, nesako, jog mano darbas yra nieko vertas ir nereikalingas. Dabar jaučiuosi reikalinga ir įvertinta, o skaudžių žodžių iš senelių nesulaukiu. Galbūt gyvenimas mums tam ir yra duotas, kad ištobulintume vieną instrumentą – save.
