Noriu su jumis pasidalinti savo trumpa istorija, kad pasimokytumėte, ko negalime daryti. Istorija bus sutrumpinta, kad nebūtų nereikalingų detalių, iš kurių galėtumėte mane atpažinti.
Dirbu mylimą ir man džiaugsmą teikiantį darbą, į jį kiekvieną dieną einu su šypsena, esu puikioje komandoje, turiu nuostabią vadovę. Turbūt neatsimenu, kada viskas prasidėjo, tačiau galiu pasakyti, kad jau kuris laikas savo vadovei jaučiu daugiau nei pagarbą.
Mano diena paprastai prasideda taip: ateinu į darbą, pasidarau kavos ir pradedu planuotis dienos darbus, jei dar to nepadariau dieną prieš; kartais dienos metu susitinku su vadove, jeigu reikia aptarti kokius nors darbus, užduotis ir panašiai. Kiekvieną kartą stengiuosi ateiti viską apgalvojęs, kad neatrodyčiau kaip mikčiojantis ir su darbu nesusipažinęs „maušas“, tačiau ne visada pavyksta. Gal tokia mano natūra, o gal tai priklauso nuo mano situacijos aplinkybių.
Kada aš supratau, kad savo vadovei jaučiu daugiau nei įprastą pagarbą, kaip mes visi ją suprantame? Datos jums, mielieji, tikrai nepasakysiu, nes neturiu tokios geros atminties, tačiau prieš kelis mėnesius pastebėjau, kad tiesiog pradedu ieškoti priežasčių, leisiančių pas ją nueiti dėl vieno ar kito klausimo. Viena vertus, klausimai būna tokie, kuriuos tikrai lengvai ir operatyviai galima išspręsti nuotoliniu būdu, tačiau, kita vertus, tai man būna puiki proga ją pamatyti, išvysti jos šypseną, išgirsti balsą gyvai. Žinau ir puikiai suprantu, kad kai kuriems nuskambėjau kaip nesveikas persekiotojas, tačiau taip tikrai nėra.
Ilgainiui supratau, kas yra tai, ką aš savo vadovei jaučiu. Taip, ji yra vyresnė už mane, tačiau man tai visiškai nerūpi. Ji yra kerinčio grožio moteris, užburiančiomis akimis, šilta šypsena, tačiau mano jausmai jai atsirado ne dėl jos išorinio grožio, o turbūt dėl jos švelnumo ir gerumo.
Sunkiausia yra tai, kad aš jai negaliu to pasakyti ir turbūt niekada gyvenime nepasakysiu. To priežastys yra labai paprastos: jeigu ji ar kas nors darbe sužinotų apie tai, ką aš jums čia tauškiu, tai man paprasčiausiai tektų mesti darbą; to padaryti aš nenoriu. Kartą vos neleptelėjau komplimento, kuris tiek ją, tiek mane būtų pastatęs į labai nepatogią padėtį: ji nebūtų galėjusi atsakyti, o aš būčiau atrodęs kaip klounas.
Ji, jeigu gerai suprantu, yra ištekėjusi, turi vaiką (ar vaikų) – sukūrusi šeimą. Aš taip pat esu vedęs, gyvenu tikrai gražų gyvenimą, turiu mylinčią ir be galo rūpestingą žmoną, neturiu kuo skųstis. Tačiau niekaip negaliu išmesti iš galvos minčių apie tą paslaptingąją moterį, savo vadovę, ir nieko su savimi negaliu padaryti. Jau pradedu išmokti nukreipti mintis darbo linkme, tačiau vis dar sunku apie ją visai negalvoti. Pamiršti jos nepavyks, tačiau žinau tai, kad pasistengsiu kiek įmanoma su savimi susitvarkyti. Tikrai nėra lengva, žinokit, ir ant savęs pykstu aš labai.
Esu skaitęs panašių istorijų užsienyje ir kaip atsivėrimas yra labai negerai pasibaigęs.
Mano patarimas jums visiems: jeigu susidūrėte su panašia į manąją situacija, tai paklausykite manęs ir viską pasilaikykite viduje. Taip, tai skamba absurdiškai, tačiau tas noras išrėkti, atsiverti ir pasakyti gali jums kainuoti ne tik gerus ir dalykiškus santykius su vadovais, bet ir darbo vietą bei santuoką, jei esate susituokę. Ir jūsų antroji pusė tokio jūsų elgesio tikrai nenusipelnė.
Galiausiai ne tik įskaudinsite kitą žmogų, bet ir liksite visai vieni. Prieš priimdami sprendimą paklauskite savęs, ar jūsų nuoširdumas ir atvirumas vertas vienatvės ir skausmo?
Mano atsakymas, kad man šitai yra didžiulė nuodėmė. Ar jums – taip pat? Į šį klausima atsakysite tik patys sau.
