Vos pradėjau eiti į pirmą klasę, mirė tėtis – priklausomybė nuo alkoholio sukėlė komplikacijų. Kaip ir dauguma jo draugų bei bendradarbių, tuo metu tai buvo įprasta. Mama, atrodo, labiau jaudinosi ne dėl to, kad tėtis mirė, o dėl to, nuo ko jis mirė. Ir, ilgai nenašlavusi, ištekėjo dar kartą.
Tačiau patėvis – tai ne tėvas, bendros kalbos nerasdavome. Gerai, kad jis namuose retokai būdavo. Kaip ir daugelis jo amžiaus vyrų, dažniausiai trankydavosi po Vokietiją ir iš ten į Lietuvą veždavo nuzulintus autograbus.
Taigi mano santykis su vyrais nebuvo toks, koks turėtų būti, augant pilnoje šeimoje. Ir kai reikėjo nusipirkti suknelę mokyklos išleistuvėms, tėvai nelabai kuo galėjo prisidėti: gatvėje tuo metu siautėjo 1999-ųjų krizė ir už suknelę Utenos turguje tą gražų birželio rytą sumokėjo močiutė – mamos mama.
Vyro turtai nesibaigė ir per krizę
Po poros metų man, naujai iškeptai medicinos seselei, labai norėjosi tvirto vyro užnugario. Ir švelnumo. Kažkodėl tuo metu man atrodė, kad kone kiekvienas tipas su kelnėmis gali visa tai suteikti. Tad ilgai nesidairiau ir vieną tokį vyruką netrukus „prižnybau“. Kaunietis, turintis inžinerinį išsilavinimą, kaip mama sakė, perspektyvus. Tačiau tas „perspektyvus“, kaip ir nemaža dalis darbų vykdytojų, tuo metu stačiusių daugiabučius ir krepšinio arenas, uždirbo neadekvačiai daug, todėl greitai ėmė elgtis netinkamai.
Jis pirko juodus automobilius ir naktimis dažnai laiką leido ne su manimi lovoje, o lošimo namuose. Negana to, maniškis apskritai buvo zanūda su dideliu fantazijos stygiumi. Nesulaukiau to išsvajoto saugumo jausmo, romantikos, o sūnus futbolą žaidė vienas – jo tėtis vis „tvarkė reikalus“.
Kaip man atrodė, kartais tie reikalai buvo moteriškos lyties. Netrukus Lietuvoje nugriaudėjo dar viena finansinė krizė ir statybų sektorius apskritai nugrimzdo kažkur į nebūtį, vyro tvarkomų reikalų skaičius nemažėjo.
Vienu metu, prisiklausiusi kolegių pasakojimų, neapsikenčiau ir iš savo algos nusipirkau kelionę į Turkiją. Ir ką jūs manot? Negirdžiu, ką sakot? Taip, teisingai! Gyvenimas nusidažė naujomis spalvomis! Kitas bilietas buvo į Tunisą. Irgi patiko. Dar kitas – į Kanarus. Čia nepatiko – brangu ir visi vyrukai užimti. O feisbuko patarėjos vis ūžė: Egiptas – va ten tai šalis.
Sėdėdavau ant šiltos jūros kranto ir galvodavau: kodėl turiu toliau savo gyvenimą deginti su pilvotu darbų vykdytoju, bijančiu apsilankyti pas stomatologą? Tačiau skirtis vengiau. Nenorėjau aiškintis su mama, giminaičiais, sūnumi. Bet į Egiptą važinėti irgi negalėjau nustoti.
Nauja meilė Egipte
Besilankydama Egipte apžiūrėjau piramides, pagrindinius muziejus. Turtinga faraonų žemės istorija ir nuostabi egzotiška gamta užbūrė mane. Šis kraštas vis labiau traukė. Vieną kartą prikalbinau į šiltą Raudonąją jūrą pasimerkti ir savo vyrą.
Kol elitinio trijų žvaigždučių Hurgados „Grand Golden Multipasha Shark Beach VIP Resort“ hole mano vyrelis su kitais į jį panašiais pilvotais slavais maukė priešpietinį alų (aš buvau gėrimų su skėtukais mėgėja ir ekspertė, taigi šito plebėjiško bizalo negalėjau pakęsti), nuėjau papietauti. Programa – viskas įskaičiuota. Šį kartą valgykloje, papuoštoje išsėdėtais nepatogiais dermatininiais krėslais, prisistatė prakaulus, aukštas, rudų mitrių akių padavėjas. Jis buvo juodais kaip smala lengvai banguotais plaukais.
Anksčiau man atrodydavo, kad visi jie težino vieną žodį – „Finish?“, vis taikydamiesi iš tavo panosės nugvelbti dar nebaigto valgyti maisto lėkštę. O štai šitas mokėjo paklausti: „Where are you from?“, „How are you?“ ir „Everything is ok?“.
Nuo to vakaro, kol Albertas prirūkytame viešbučio bare maukdavo nemokamą alų su žmonėmis, kalbančiais jam suprantama kalba, aš mėnesienos naktis leisdavau paplūdimyje su naujuoju draugu Mohamedu. Nors angliškai mano bičiulis kalbėjo nedaug, tačiau sukombinavę anglų, rusų, lenkų, lietuvių ir gestų kalbų žinias bendravome gana sklandžiai. Mohamedas pasakojo, kad Hurgadoje dirba laikinai. Gimė ir augo Aleksandrijoje, o į Hurgadą padėti jį pakvietė draugas, vienas iš viešbučio savininkų.
Visada labai mėgau skaityti. Kažkada į rankas buvo patekusi knyga apie XX amžiaus vidurio Aleksandriją – jos inteligentus ir nuostabią to miesto aurą. Nuo tada vis galvojau, kad Aleksandrijoje gyvena tik išsilavinę krikščionys. Bet mano draugo vardas buvo Mohamedas, o krikščionių tokiais vardais juk nebūna. Taigi mano tvirtas išankstinis nusistatymas neprasidėti su kitatikiais nuėjo šuniui ant uodegos.
Dabar, aišku, atrodo keista, kaip žmogus iš Aleksandrijos atsirado nusmurgusio Hurgados viešbučio valgykloje. Juk jau tada man turėjo užsidegti raudona lemputė! Tačiau tuo metu, užliūliuota rudaakio komplimentų ir glamonių, nekreipiau į tai dėmesio. Tik paskui paaiškėjo, kad darbas Hurgados viešbutyje Mohamedui tebuvo bilietas į svajonių šalį, o aš (arba kuri nors kita moteris iš Europos) turėjau būti tas laivelis, nugabensiantis jį į tą šalį – Europą. Na, ir, be abejo, terpė, į kurią jis be jokios sąžinės graužaties nusilengvins, kai tik prispaus libido.
Pabėgimas prieš karantiną
Praeitą pavasarį namiškiams vėl pasakiau, kad važiuoju atostogų į Hurgadą, net mano lėktuvo bilietas buvo nupirktas į ten, bet iš tikrųjų nuvažiavau į Aleksandriją, kur namą turėjo Mohamedas.
Tiesa, atvykus pasirodė, kad jis ten neturėjo nei namo, nei buto. Tačiau pirmi romantiški vakarai ir karštos naktys viešbutyje kažkaip užglaistė šį nesusipratimą. Man susigyvenus su mintimi, kad neturėsime didžiulių namų ant jūros kranto, paaiškėjo, kad Mohamedas apskritai gyvena kažkur Nilo deltoje, kur dauguma žmonių užsiima žemės ūkiu, palei vieną iš daugelio smirdinčių purvinų ir šiukšlių kupinų kanalų, kuriais drėkinami laukai.
Mohamedo broliai užsiėmė kas kuo – kas dirbo žemės ūkio darbus, kas motoroleriu išvežiodavo maistą, kas plušo statybose kaip juodadarbiai, o sesuo taikėsi išeiti į žmones ir studijavo kažkokiame religiniame Tantos universitete. Žodžiu, jokiais turtais ar net pakenčiama buitimi čia nekvepėjo.
Užtat seksas su Mohamedu buvo tikrai puikus, jis buvo kietas ir ištvermingas, o pats, kaip vyras, – itin dėmesingas. Matyt, tuo metu man to labiausiai ir reikėjo. Tiesa, kai paprašiau saugiau elgtis lovoje, Mohamedas nustebo ir pasakė, kad į laikinai nuomojamą butą tikrai neateis policija. Dabar, kai pagalvoju žiūrėdama iš laiko perspektyvos, dažnai padėkoju Dievui už tai, kad, nors deramai nesisaugojau, bet per tas pirmąsias naktis nepastojau. Sunku net įsivaizduoti, į kokį mėšlą būčiau įklimpusi.
Vaikštant po senovinį Aleksandrijos hipodromą, katakombas, istorinio švyturio liekanas, vakarais Mohamedas vis pasakodavo, kad su pusbroliu investuoja į naują projektą, – žada atidaryti kavinę. Suprantama, toks dalykas reikalauja pinigų, todėl kiekvieną turimą pinigą deda ten. Dažniausiai mane rūpestingai maitindavo iš gatvės pardavėjų pirkta vegetariška pica – padėdavo ją ant parapeto palei jūrą ir valgydavom. Buvau laiminga kaip vaikas.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau norėjosi stalo, gėlių puokštės, vyno...
Vieną vakarą nebeiškentusi nusivedžiau jį į padorų žuvų restoraną ant jūros kranto. Bet čia jis sėdėjo kažkoks susigūžęs, atrodė, kad tokioje įstaigoje nė karto nėra buvęs, o jo draugų, kurių buvo pilnos gatvės, šiame restorane irgi nebuvo. Bet aš juk irgi ne milijonierė, negaliu savo išrinktojo kasdien maitinti elitinėmis žuvytėmis.
Vakarais dažniausiai sėdėdavome ant jūros kranto palei senąjį fortą. Čia knibždėte knibždėjo tokių pačių kaip Mohamedas. Jie garsiai juokėsi, su merginomis darėsi asmenukes, o nudriskę vaikigaliai leido aitvarus. Mohamedas vis pasakodavo istorijas apie save, o aš vis dažniau suprasdavau, kad didžioji dalis jo pasakojimų yra elementarus melas.
Net knygų neskaitęs
Praėjus savaitei, Mohamedas ėmė reikalauti, kad muturiuočiausi galvą jo čia pat, už kampo, nupirkta pigia skarele. Tada nebeišlaikiau – pareiškiau, kad darysiu, kaip noriu. Tai jį iš pradžių kiek išgąsdino, tačiau kitą rytą atsiprašiau – juk reikia gerbti vietinius papročius, pagalvojau. Vėliau supratau, kad tai buvo klaida, – nereikėjo man savo silpnybės jam rodyti, nes vėliau Mohamedas iš viso ėmė lipti ant galvos savo nuolatiniais prašymais ir reikalavimais, kaip turiu elgtis. Atrodė, kad jis ima jaustis mano teisėtu šeimininku.
Mūsų pasivaikščiojimai purvina ir arklių apdergta Aleksandrijos jūros pakrante bei nudrengtame buvusio karaliaus Faruko rūmų parke jau įkyrėjo, o atsigaivinti ir išsimaudyti tiesiog nebuvo kur – miesto pakrantė arba privati, arba nenormaliai prišnerkšta. Apie perskaitytas knygas su Mohamedu pasikalbėti taip pat negalėjau – jų tiesiog nebuvo skaitęs. Didžioji dalis jo pasakojimų buvo apie draugus – tokius pačius basakojus kaip ir jis pats. Žiauriai nuobodu.
Situaciją kažkiek gelbėjo aistringos naktys. Bet su laiku man ėmė nebepatikti specifinis Mohamedo kūno kvapas, o romantika ėmė dreifuoti kažkur šonan. Negi praustis kasdien taip sunku?
Taip pramogaujant ir vis labiau gilinantis į savo draugo gyvenimą bei ketinimus, prasidėjo koroninė pandemija, mano skrydis į Lietuvą buvo atšauktas, o bilietų grįžti į Europą vis mažėjo. Dažnai skambindavo mama, o aš jai ir kitiems namiškiams vis melavau, kad nėra kaip grįžti. Net Mohamedas nebegalėdavo kasdien iš savo molinės trobelės deltoje atvažiuoti pas mane – akivaizdžiai neturėjo pinigų.
Ilgas kelias namo
Pensiono, kuriame gyvenau, savininkei senutei graikei neturėjau kuo mokėti jau visą mėnesį, tačiau ji, suprasdama padėtį, manęs nemetė į gatvę ir vis dar duodavo pusryčius – bent jau nebadavau. Senutė žiūrėdavo į mane, kai grįždavau iš miesto, ir vis linguodavo galvą.
Elektroniniu paštu man vis rašinėjo turizmo agentas, į kurį buvau kreipusis pagalbos. Atrodo, kad mano likimas rūpėjo tik mamai ir jam – jis vis klausinėjo, kaip man sekasi, ar turiu ką valgyti, kur saugiai gyventi, bei siuntinėjo informaciją apie paskutinius vis dar galimus skrydžius.
Po ilgų derybų su namiškiais dėl pinigų kelionei namo, padedant turizmo agentui, nusipirkau bilietą per Miuncheną į Vilnių. Visas tas savaites Mohamedui vis „kabinau makaronus“ apie tai, kaip jį myliu ir kaip pasikviesiu į Lietuvą. Bet iš jo akių mačiau, kad manimi nebetiki. Vis pasivaikščiodavom po miestą, bet aistra jam nebedegiau, o graikė paprašė, kad į pensioną vyrų nebesivedžiočiau.
Galų gale Mohamedas surado taksistą, kuris turėjo mane nugabenti į oro uostą Kaire, nes iš Aleksandrijos lėktuvai jau nebeskraidė. Sėdėjau pribezdėtame ir dulkėtame taksi ir galvojau, kad mano svajonė turėti vyrą užsienietį atrodė kažkaip kitaip.
Ir kai oro uoste už manęs užsivėrė pasų kontrolės posto varteliai, pajutau didelį palengvėjimą. Paskutinis Mohamedo bučinys buvo kažkoks ilgas ir glitus. Visai nepanašus į svajonę. Aiškiai mačiau jo du priekinius dantis: vienas buvo pusiau nuskilęs, o kitas – su skyle viduryje.
Dar ir dabar kartais jaučiu jo rytietiškų kvepalų aromatą, kurį prisiminus sukyla prieštaringos emocijos, – ir malonus pirmųjų susitikimų virpulys, ir beviltiško užsiplakimo skurdo bei patologinės melagystės pasaulyje skausmas.
Dabar į Egiptą nebeskraidau. Ne todėl, kad pandemija, o todėl, kad nuo praeito pavasario liko kažkoks nemalonus poskonis...
Tiesa, prieš kelias dienas, kovo aštuntąją, vyras atnešė tikrai puikią puokštę. Net nežinau, iš kur tokią karantino metu gavo. Ir apskritai dabar, kai sėdi namuose, vis pakviečia kartu pasivaikščioti, o šeštadienio rytais atneša kavos...
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano meilė užsieniečiui“. Savo istoriją siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, temos laukelyje įrašę „Mano meilė užsieniečiui“, ir laimėkite ypatingos prabangos prizą.
Populiariausio pasakojimo autorius galės mėgautis nakvyne ir pusryčiais dviem erdviuose „Radisson Blu Hotel Lietuva“ apartamentuose su puikiu vaizdu į Vilniaus senamiestį.
