Užsienietis, apie kurį ketinu papasakoti, buvo iš JAV. Su juo mane supažindino giminaitė, kuri irgi iš ten. Apsimainėme keletu laiškų, tada prieš pat jam atvykstant pasikalbėjome telefonu ir vizitas buvo suplanuotas. Dar pasiūliau Lietuvoje paviešėti kiek ilgiau nei tris savaites ir beliko tik laukti.
Nebuvom apsimainę nuotraukomis, todėl pagalvojome, o kaip atpažinsime vienas kitą pirmą kartą? Galiausiai susitarėme, kad į oro uostą atsinešiu raudoną balioną. Daugiau žmonių su balionu neatėjo, todėl jis pamatęs mano balioną priėjo ir pasakė: „Čia yra mano balionas.“
Nors ir nebuvome anksčiau matęsi, jokių netikėtumų ir siurprizų nenutiko – vyrukas buvo neaukštas, bet gero suėjimo, gražus ir gaivus, kaip ir daugelis amerikiečių.
Iš pradžių viskas ėjosi gerai, tarp mūsų net užsimezgė romantiškas ryšys. Aprodžiau Kauno centrą, Vilnių, Kaune gatvėje pirkom parduodamus piratinius kompaktinius diskus. Jo dėka tikrai praplėčiau savo kompaktinių diskų kolekciją. Prisiklausėm daug geros muzikos – nuo „Fleetwood mac“ iki „Rammstein“.
Tada kažkodėl sumaniau jam parodyti daugiau lietuviškos autentikos ir nusivedžiau jį prie Kauno stoties. Ėjome link Planetos kino teatro, pamaniau, kad jam bus įdomu pamatyti vietinius keliautojus, kino teatrą, tuos įdomius gatvės prekeivius, moteris su dideliais nešuliais, keistus vyrukus. Ir ten jam iš jo vasarinių šortų kišenvagiai ištraukė piniginę. Aš nieko nepastebėjau, o jis nieko nepajuto.
Po vagystės santykiai tarp mūsų pasikeitė. Jis buvo dar pakankamai draugiškas, bet viduje tapo atšiaurus, šaltas ir įtarus. Pastebėjus, kas nutiko, jo akys išsiplėtė ir žiūrėjo į mane su siaubu ir nebyliu priekaištu. Jis skambino tėvui į Ameriką ir papasakojo, kas nutiko.
Tėvas jį guodė, sakydamas, kad kišenvagiai būna tokie profesionalūs, kad gali net apatinius drabužius pavogti aukai nepajutus. Po kiek laiko pajutau, kad jam pasirodė, galbūt aš su vagyste susijusi. O gal tiesiog pasidarė įtarus visos šalies, kurioje tai atsitiko, atžvilgiu? Pranešėme policijai, bet, žinoma, nieko niekada nepavyko nei sužinoti, nei atgauti.
Skaudžiausia jam buvo tai, kad piniginėje buvo jo kortelės su nuotraukomis, vairuotojo pažymėjimas. Žinoma, jis viską užblokavo. Po kiek laiko bandėme net į tą vietą dar kartą grįžti, apklausti apsaugos darbuotojus, dirbančius automobilių salone netoli stoties, bet, žinoma, niekur nieko neradome.
Amerikietis dar buvo atvykęs į Lietuvą su savo draugais, apsistojo Vilniuje, trumpam užsuko į Kauną, susipažino su mano pussesere, bet daugiau su Lietuva savo likimo nesusiejo.
Nors ir turėjo lietuviškų šaknų. Kai pati lankiausi JAV, mačiau jį paskutinį kartą. Viskas užsimiršo, bet nuoskaudos, abejonės ir gailesčio aura vis tik liko. Įdomu, kaip kartais gyvenime šalutiniai įvykiai pakeičia ir santykius, ir pačius žmones. Ir tada kelio atgal nėra.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano meilė užsieniečiui“. Savo istoriją siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, temos laukelyje įrašę „Mano meilė užsieniečiui“, ir laimėkite ypatingos prabangos prizą.
Populiariausio pasakojimo autorius galės mėgautis nakvyne ir pusryčiais dviem – erdviuose „Radisson Blu Hotel Lietuva“ apartamentuose su puikiu vaizdu į Vilniaus senamiestį.
