Aprašysiu jums savąją gyvatę. Arba ji čia pažins save, arba jūs pastebėsite, kad irgi šalia tokios dirbate. O jeigu nei vienas, nei kitas, tada esate laimingi ir dienos darbe jums turbūt skrieja sklandžiai.

Pirma, ji visada viską sužino pirma, o po jos – jau ir likę. Kai ėjau dekretinių atostogų, užteko parašyti prašymą viršininkui – pati jai net nesakiau, bet matyt, nužiūrėjo per petį, nes man grįžtant iš viršninko kabineto jau pusė skyriaus žinojo, kad laukiuosi.

Antra, ji vienas iš tų žmonių, kurie niekada realiai nedirba. Žinote tuos, kurie atrodo labai užsiėmę, bet nesukuria jokio rezultato? Jeigu kažką reikia padaryti, ji niekada negali, nes „turiu krūvą savo darbų“. Bet nei kokių, nei kas iš to išeina – neaišku.

Trečia, ji pakišinėja kitus. Jei padarai klaidą – tuoj paprotins, kad reikėjo daryti kitaip, arba net perpasakos kitiems. Jei turi vieną dieną, kurią reiktų išeiti į polikliniką, būtent tą dieną ji tau pridės papildomo darbo.

Visada pirmoji užsirašys į atostogas ir paskutinioji – padėti į atsargines pamainas. O jeigu bus ne kokios nuotaikos, tai dar ir tave vietoj savęs pasiūlys. Kartu ką nors dirbant, tu gali praktiškai viena viską išsiaiškinti, o nuopelnus prisiims ji.

Ketvirta, ir čia bjaurausia, ji vagia kitų darbus. Pavyzdžiui, nedirba, nedirba, bet kai pamato, kad tu turi labai labai gerą temą ar idėją, kuria galėtum sužibėti, nukosėja ją iš panosės. Tada būna giriama kaip „iniciatyvi“ darbuotoja.

Kaskart, kai ji taip elgiasi, turiu prikąsti lūpą, kad neiškločiau visko viršininkui. Jos nekenčia visas skyrius, bet ką mums daryti? Už tokias asmenines savybes turbūt niekas neatleidžia. Bet, dievaži, kartais nelaiko nervai.

Jei pažinote save darant bent vieną iš šių punktų – prašau, liaukitės. Kolegos jums padėkos.