Per pirmąjį karantiną priaugau daug svorio, nes visą laiką iki jo sportavau, bet klube, o namuose nustojau tą daryti, prisidėjo ir man reikalingi gerti vaistai. Rūbai, žinoma, išliko to paties dydžio kokio ir buvo, todėl pastorėjimas dar labiau matėsi – kelnės neužsisegė, viršūs pasidarė labai aptempti ir t.t.
Buvo ir sunkus emociškai laikas, be to, jokių pramogų ar išėjimo, jokio kontakto su šeimos nariais. Nuotaiką palaikė „Netfilx“ ir valgymas. Valgiau, gaminau, dar valgiau...
Mano vaikinas greitai tai pastebėjo ir davė keletą pastabų, nesivaržydamas pakomentavo, kad galėčiau „mažiau ėst“, kad turėčiau susiimti ir padaryti bent kiek pratimų namuose. Kai užsiminiau, kad reikės nusipirkti rūbų, nes tikrai išaugau 36 dydį, jo atsakymas buvo, kad reikia ne naujus rūbus pirktis, o sulieknėti ir tilpsiu į senuosius.
Blogiausios emocijos mane kankino savaitę ar dvi, kol supratau, kad negaliu taip gyventi. Vaikinas, apie kurį rašau, jau yra buvęs vaikinas – daug metų buvome kartu, bet nepaisant įvairių nesutarimų nesiskyrėme. Šis jo pasijuokimas iš mano figūros įkvėpė kardinalius pokyčius išdrįsti gyventi kaip noriu.
Išsiskyriau su vaikinu, nes nenoriu būti su žmogumi, kuris mane verčia jaustis blogiau negu ir taip jaučiuosi. Tada ėmiau vėl sportuoti, nes mano kūnui matyt to trūko, kad gamintųsi laimės hormonai. Susitvarkiau mitybą, o ją susitvarkius susitvarkė ir oda.
Nusipirkau kitus drabužius – taip, didesnius, bet na ir kas? Svarbiausia, vėl judėdama ir nepersivalgydama traškučių buvau sveika, o koks buvo svoris net nebesigilinau. Nesiekiau kuo daugiau numesti. Supratau, kad klasikiniai rūbai, meilė sau ir tinkamo dydžio drabužiai yra ne ką prastesnis grožis nei lieknųjų.
Linkiu ir jums atrasti pirmiausia meilę sau, nes ji ir išsilaisvinimas nuo mus supančios neigiamos aplinkos sukuria tą tikrąjį grožį.
