Išsiskyrimas ir yra išsiskyrimas. Man visada skyrybos atrodė pabaiga ir negrįžtamas santykių nutraukimas. Jeigu jau pasakai „sudie“, reiškia, sudie visam laikui.
Po išsiskyrimo, kuris buvo prieš kelis metus, taip ir gyvenu. Atsisveikinau, išliūdėjau, išsigydžiau sudužusią širdį ir paleidau tą žmogų. Po kiek laiko sukūriau naujus santykius ir tuo džiaugiuosi.
Tačiau buvęs vaikinas mane savo elgesiu pritrenkia. Negana to, kad pastaruosius metus vis surasdavo progą pakontaktuoti, bet leidžia sau ir atviravimą. Jau kuris laikas buvo ramu, kai staiga gavau SMS žinutę su tekstu: „Pasiilgau.“ Arba sveikinimą per Valanetino dieną: „Tau karščiausias bučkis.“
Nėra taip, kad išsilydyčiau nuo tokio teksto, priešingai – mane supykdo. Tai toks naglumas. Kaip galima šitaip elgtis su kitu? Jei jau nutrauki santykius, reiškia, viskas. Tada net jei ir pasiilgsti, pasilik tą savo ilgesį sau, o ne dalinkis juo į kairę ir į dešinę.
Galų gale, mano vyras, pamatęs tokias žinutes, gerokai supyktų. Turbūt dėl to tarp mūsų net kiltų konfliktas. Konfliktas dėl beviltiškos kito vyro nesąmonės – tokio, kuris nesugeba net praėjus keliems metams elgtis pagarbiai ir nerašyti nederamų dalykų.
Tad, gerbiami buvę vaikinai, kreipiuosi į jus. Branginti ir pasiilgti savo moters reikia tada, kai ji šalia, o jeigu jau nesugebėjot jos išsaugoti, tai bent išlikite garbingi ir nelįskit į kitų žmonių naują gyvenimą su savo prisiminimais.
Galų gale, ne visada ta žinutė ar tas atnaujintas kontaktas suteikia teigiamus prisiminimus ir emocijas. Skyrybos – skaudus dalykas. Tad nereikia vis apie save priminti tam, kurį esate įskaudinę.
