Na, ir tie vaikai kažko nepasidalino ten, šūkavo ir panašiai. Tai jų mama neištvėrė (nors labai jau panašu, kad tiesiog prieš svečius norėjo pasirodyt), ir sako: „Davai, padėkit kompus ir geriau eikit į lauką žaist!“
„Lauką?! O ką mes ten veiksim?“ – nesuprato vaikai.
Na, ir aišku, prasidėjo... Kalbos, kad vat mes vaikystėje tai 12 pagaliukų žaisdavom!
„Ką tokį žaisdavot?“ – susidomėjo vaikai.
Mama pradėjo aiškint taisykles ir su kiekvienu sakiniu vaikų akyse ryškėjo „WTF?!“ nuostaba.
Juos suprast paprasta. Pagalvojau: „Tu, moterie, iš jų paimi vieną didžiausių technologijos pasiekimų, kompiuterį, kuriuo galima bet ką daryti. Žaisti, bendrauti, susirašinėti... Ir kaip alternatyvą duodi jiems... pagalį. Ir sakai: va, eikit su šituo pažaist. Čia tas pats, kas iš baikerio paimti motociklą, duoti jam tą patį pagalį ir sakyt: bėk apsižergęs, pamatysi, bus linksma.“
Aš, aišku, irgi atsiminiau vaikystę. Dalinomės prisiminimais, žiauriai sunku buvo vaikam paaiškinti, kaip mes anksčiau kanalus perjunginėdavom su replėm. Kad mūsų „spineris“ buvo kasetė, užmauta ant pieštuko – na, ir suki, kad kasetę persuktum iki pradžios. O kartais grotuvas sukramto ir nutraukia juostelę. Tada, liežuvį iškišęs ir susikaupęs, pasiėmęs nagų laką, klijuoji...
Sunku paaiškinti, kad šiukšles reikdavo nešti ir iškratyti į specialią mašiną, kuri atvažiuodavo ir signalizuodavo „Pyyyp!!!“ per visą kiemą 6:30 ryto. O dar, jei nespėji, tenka šlepsėti, bėgte per balas su šiukšlių kibiru, vytis tą prakeiktą mašiną į kitą kiemą...
Jei žiūrėčiau į mūsų vaikystę tėvo akimis, tai tik keiktis! Aš nesuprantu, kodėl dar esu gyvas. Mes eidavom į statybas žaisti gaudynių. Per jas pabėgti, kad nebūtum „sifa“, buvo svarbiau nei tavo gyvybė. Tai – žaidimas, kai tave vejasi draugas, „sifa“, laikydamas kokį nors nudvėsusį balandį ir bando į tave juo pataikyti. Jei pataiko – tu tampi „sifa“ ir gaudai kitą.
Mes vogdavom karabitą iš statybų ir sprogdindavom bonkes, mes ir sprogmenis patys gamindavom! Eidavom vogti obuolių – net neprinokusių – kuriuos saugodavo senis su Šėtonu. Šėtonas buvo piktas šuo, kuris puldavo kaip nesveikas. Dėl neprinokusių obuoliukų rizikuodavom būti suėsti Šėtono! Kitas užsiėmimas dar buvo erzinti darželio sargą.
Būdamas 12 metų aš išeidavau ryte ir viskas, grįždavau vakare, be šansų susisiekti – nebent parėkauti per langą. Vienintelis telefonas buvo „Vladi! Naaaamooo!“ O jei esi kažką prisidirbęs, gali išgirst ir: „Staigiai pareini namo!“
Tada tai peršikęs nerealiai būdavau... Kai taip pašaukia, tai ten visi vaikai – ką ten vaikai, net kai kurie kiemo pijokai – dėl viso pikto eidavo namo.
Ne ne, dabar, tėvams ir vaikams yra nepalyginamai geriau. Dabar tiek daug ką galim nuveikt, kad net sunku išsirinkt, ir iš to sunkumo atsiranda „nėra ką veikt...“ Čia kaip telikas – kuo daugiau kanalų, tuo labiau nėra ką žiūrėt.
Šiaip tik noriu pasakyt, kad nereikia vaikams primetinėti savo vaikystės. Vaikystė – ji jau pati savaime faina ir galiu lažintis, kad vaikai užaugę savo vaikystę atsimins su tokia pat nostalgija.
