Ką daryt mokiniui, susidūrusiam su mokytojo neteisėtu reikalavimu? Su reikalavimu, kuris egzamino išvakarėse ne tik nepadeda, bet ir trukdo? Kiek tai rūpi Švietimo ir mokslo ministerijai, bundančiai iš miego tik tada, kai aiškėja egzamino rezultatai?
Ar labai sunku ministerijos valdininkams išplatinti mokyklose direktyvą, kurioje būtų teigiama, kad mokinys gali taikyti bet kokį teisingą sprendimo būdą? „Nuvertinti“ mokinio darbą galima tik už klaidas.
Kalbu apie įvykį vienoje Kauno mokykloje.
Kontrolinis iš erdvės geometrijos. Bet uždavinys nesunkus – tereikėjo „išlukštenti“ statųjį trikampį.Man yra puikiai žinoma, kad daugumai moksleivių labiau patinka taikyti stačiajam trikampiui sinusų teoremą. Na, neįsimena dauguma jų stačiojo trikampio trigonometrinių santykių! Na, taip jau yra. O sinusų teorema žavi savo simetrija, ir, matyt dėl to, yra gerai įsimenama, įsisavinama.
„Ne, reikia taikyti stačiojo trikampio trigonometrinius santykius!“ – sako mokykloje. Kodėl?
„Sinusų teorema stačiajam trikampiui netaikoma“, – o čia jau nuvažiuota iki dalykinės klaidos lygio. Nes sinusų teorema išimčių nepripažįsta ir gali būti taikoma kokiam bebūtų trikampiui.
Tokioje situacijoje atsidūrę abiturientai turi nutraukti kitų temų kartojimą ir mokytis to būdo, kuris patinka mokytojai. Tai gali rimtai pakenkti ruošimuisi brandos egzaminui.
Ir dar. Kodėl niekas nenumato tokios pasekmės: mokinys, „atbaidytas“ nuo jam įprasto sprendimo būdo (o jis gali ir patikėti, kad sinusų teorema stačiajam trikampiui neva netaikoma), susipainios, ir stačiojo trikampio trigonometrinius santykius pritaikys... ne stačiajam trikampiui? Beje, tai gana dažna klaida. Ir tai – rimta klaida.
Sena tiesa – negalima versti mokinių daryt staigių posūkių, keist įprastų kelrodžių. Išskyrus tikrų klaidų atvejus, apie kuriuos aš čia nerašau.
Panašių atvejų aš esu girdėjęs ir daugiau.
Esą lygties sinx=1 negalima spręst pagal egzamino formulių sąraše esančią formulę (galima, nes pastaroji irgi nepripažįsta išimčių), neva sprendžiant nelygybę intervalų metodu būtinas skaidymas dauginamaisiais (jis yra galimas, bet nėra būtinas), ir taip toliau.
Nėra „geresnių“ ar „blogesnių“ sprendimo būdų. Būdas gali būti netinkamas, tačiau tik tada, kai yra klaidingas.
Aišku, mokytojas aiškina tokius būdus, kokie jam labiau priimtini. Bet mokinys, rašydamas kontrolinį darbą (arba laikydamas egzaminą), gali taikyti bet kokį (teisingą) sprendimo būdą.
Taip, egzamino vertinimo instrukcijoje yra pateikiami (vienas ar keli) sprendimo būdai, bet yra kruopščiai analizuojami bei vertinami ir kitaip atlikti darbai.
Nėra „lengvesnių“ ar „sunkesnių“ sprendimo būdų, nes čia būta subjektyvaus veiksnio, o ne visuotinio absoliuto. T.y., priklauso nuo to, kas sprendžia. Vienam lengviau vienaip, kitam – kitaip. Svarbiausia, kad būtų teisingas sprendimas bei gaunamas rezultatas.
