Nesuprantate, kodėl? Apie tai pirmiausia trumpai papasakojau mamai ir ji buvo pirmoji ir paskutinė iš manęs žinanti, kad tai nutiko Valentino dieną (sakau, iš manęs, nes iš jos tai šią istoriją sužinojo trečdalis giminės, jos draugės ir pora kaimynių).
Paprasčiausiai negaliu pakęsti Valentino dienos. Tą žinojo ir mama. Apšvietusi ją šiuo savo nutikimu sulaukiau ne nuoširdaus pasidžiaugimo dukra, kad pagaliau atsirado kažkoks pretendentas į mano širdį, o išgirdau tarsi Amūro strėlės pakirstos moters šlykščiai saldžią aimaną:„Per Valentino dieną! Dukryt, tik filmuose rasi tokią romantiką... O tu dar sakydavai, kad Valentino diena – nesąmonė!“
Taip, mama, viskas taip įvyko tik dėl to, kad tądien buvo Valentino diena, – tuomet mintyse vartydama akis pagalvojau. Jeigu, neduok Dieve, būtų vasario 15-ta, man būtų be šansų užmegzti pažintį su vyriškąja lytimi.
Taip ir pakeičiau šios istorijos datą, nes kaip minėjau, Valentino diena man – jokia meilės diena. Jai galėtų suteikti amžiaus cenzą – iki 5-tos klasės. Nes tokio amžiaus vaikai ją bent smagiai pamini vieni kitiems veidus ir megztinius išmargindami širdelių lipdukais. O suaugę – graudu...
100 rožių puokštės, žiedlapiais nuklota lova, vienas kito apibarstymas komplimentais ir meilės žodžiais, kai kitą dieną vienintelis išgirstas klausimas iš to „mylimojo“ – kas valgyt? O gėlių gali sulaukt vos porą kartų per metus, ir taip, vienas iš jų – per Valentino dieną.
Na, baisiai neskoninga. Argi tokia yra meilė? Taigi, grįžtant prie mano istorijos, prieš penkerius metus, per Valentino dieną, išėjau viena pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis, nes visos draugės vakarą leido su antromis pusėmis.
Pajutusi, kaip nuo -10 laipsnių sustingo mano kojų pirštai, sugalvojau užsukti į mėgstamą barą, kuriame gyvai grojo džiazą ir tąnakt dirbo mano pažįstamas barmenas. Atsisėdau kampe prie baro, paprašiau karšto vyno puodelio, kad sušilčiau, ir su barmenu smagiai aptarinėjom įsijautusį džiazistą.
„Paragauk grogo, jie skaniai daro“, – įsiterpė balsas iš šono, o pakėlusi akis pamačiau tamsių gilių akių vaikiną, rodantį į mano tuščią vyno taurę.
„Kaip?“ – nežinojau, apie ką jis, bet žiūrint į jį buvo nelabai svarbu. Jei toks vaikinas kaip jis rekomenduoja, galiu paragauti.
„Grogas – irgi karštas kokteilis, tik su romu ir apelsinu, man daug skanesnis. Gal galiu tave pavaišint ir pati įvertinsi?“ – jo miela, pasitikinti savimi, bet neįžūli šypsena be jokių pastangų privertė mane sutikti.
Grogas man tikrai labai patiko ir maloniai sušildė, tą bylojo lyg žemuogėse išsimaudę mano žandai. Pavykusi rekomendacija davė pradžią pokalbiui ir mudu su Adomu, kaip ranką ištiesdamas prisistatė, pradėjom dalintis trumpais pasakojimais – pirmiausia apie vakarą, muziką, kitus baro svečius, toliau – darbą, pomėgius ir mus abu labai dominančias psichologiją bei religiją.
Netempiant ir artėjant prie kulminacijos – abu gerokai įkaušę atidarėm naują vyno butelį jau jo bute, kuris buvo vos už kampo nuo baro. Daug juokėmės ir kalbėjom taip užsidegę, vienas kitą pertraukdami. Adomas ištraukė patefoną ir vinilui įsisukus pasigirdo country jazz muzikos garsai.
„Kuo blogiau nei bare? Ateik, pašoksim“, – ištiesė ranką man, apsvaigusiai sėdinčiai ant žemės.
Šokom lėtai ir nedrąsiai, bet jo žvilgsnis aiškiai man sakė – dar 5 sekundės ir būsiu pabučiuota. Buvau ne tik pabučiuota.
Pramerkiau akis skaudančia galva, skambant Aušros vartų varpams. Šalia manęs gulėjo jis ir, nors esu davusi sau pažadą niekada taip toli neiti per pirmą pasimatymą supratau, kad vakar priimti spontaniški sprendimai nėra tik vienetinis nuotykis. Juolab, čia nebuvo joks suplanuotas pasimatymas.
Jeigu galvojate, kad tai buvo vienkartinis nuotykis, tai tas nuotykis jau trunka 5-erius metus. Kartais toks pats karštas kaip tas grogas, kartais – kaip po pirmos mūsų nakties skaudanti galva.
Tad kitaip nei mano mama nelaikau mūsų pažinties romantiška Valentino dienos simbolika. Man mūsų pažinties paveikslas ir simbolis – karštas grogas, padiktavęs nuotaiką ir mūsų nakčiai.
Gėlių man dovanoja ir vasarą, ir rudenį, nustebina vakarienėmis, kai būna pavargusi po darbo. Ateina pabučiuoti ir pasakyti, kokia esu jam graži, kai susirūpinusi rašau straipsnius prie kompiuterio. Sulaukiu mažų meilės apraiškų kasdien, pirmiausia „labas rytas“ bučiniu, nelaukiant jokios progos, o ypač Valentino.
Tad, kaip Adomas šypsodamasis ir mane erzindamas pasakytų, su artėjančia Karšto grogo diena!
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.
