Turiu sodybą ir norint ja rūpintis man tenka važiuoti per patikros postus. Turint nekilnojamo turto yra krūva reikalų. Reikia tvarkyti aplinką, prižiūrėti vamzdžius, kad neužšaltų ir taip toliau, ir taip toliau.
Taigi, pro postus teko važiuoti ne kartą ir ne du. Budi šauliai, policija ir karo policija. Iki šiol nebuvo nė karto problemų. Kai pravažiavimą reguliuoja šauliai ar karo policija – išvis didelis mandagumas. Iki paskutinio karto patikrindavo visada greitai, operatyviai. Parodydavau nuosavybės dokumentus, palinkėdavo gero kelio.
Bet paskutinis nutikimas buvo labai nemalonus.
Važiuojant ten yra dvi eismo juostos ta pačia kryptimi. Kiek atsimenu iš kelių eismo taisyklių, važiuoti galima abejomis, kol nėra ženklo persirikiuoti ar kliūties. Privažiavęs kliūtį – persirikiuoji.
Taigi, važiavau pirma juosta. Nebuvo jokių ženklų. Bet pastebėjau kažkodėl antroje juostoje nusidriekusią laukiančių automobilių eilę. Nežinojau, kad būtent toje vietoje, būtent priešakyje laukia postas – kaip ir sakiau, ženklų nebuvo. Nesupratau, kodėl mašinos stovi ir važiavau toliau pirma juosta.
Kol atsidūriau ties kliūtimi – ženklu, kad čia policijos postas. Realus ženklas, dėl kurio man reikėjo persirikiuoti, buvo gal vos 20 metrų ar panašiai nuo paties posto. Sustojau ir laukiau rikiuotis.
Vairuotojai, aišku, pikti, nes atrodė, kad tyčia visus aplenkiau – apvažiavau per kitą juostą. Pirmas neįleido, antras neįleido, na, trečias buvo supratingas – įleido.
Privažiavau prie pareigūno, sustojau. Ir jis pradėjo... ant manęs rėkti.
„Ar tu nori, kad aš dabar tave čia tris valandas pralaikyčiau?“ – užbaubė.
Ne „laba diena“, ne „važiavote ne ta juosta“, bet štai toks pasisveikinimas. Žinau, kad galėjau atsiprašyti, paaiškinti, kad nebuvo ženklo, bet aš tiesiog nutilau.
Tą akimirką atsiminiau visus vaizdo įrašus su Sel, kuriuose matyti, kas būna, kai pareigūnui ką nors pasakai atgal. Tai sėdėjau ir tylėjau.
Esu pakankamai senas žmogus, kad atsiminčiau, kokią galią sovietmečiu turėjo milicininkai. Kaip paplūdimy negalėjai vakarais vaikščioti ir taip toliau. Čia buvo toks sovietmečio deja vu – tad sėdėjau ir tylėjau.
Pravažiavau paskui, jis manęs nelaikė tų trijų valandų. Paleido, vos ne nusispjaudamas kaip į durną ir nevertą rūpesčio.
Iš pradžių pajutau dėkingumą, kad manęs pasigailėjo, paleido. Paskui galvoju: palauk. Kodėl aš buvau aprėktas? Minim nepriklausomos Lietuvos trisdešimtmetį, o šitokia žmogaus reakcija. Už ką?
Tai pastatykite ženklą prieš kilometrą, o ne prieš pat savo automobilį – tada visi rikiuosis ten, kur norite. O nešaukite. Nuoširdžiai nusistebėjau, bet turbūt mūsų šalyje dar įprastas tas galios demonstravimo iškreiptas santykis. Apmaudu.
