Prie jūros būti dar kiek šaltoka, o va pasėdėti ant suoliuko parke – pats tas. Nekošia vėjas, šilta, jauku, patogu sėdėti, greta vežimėlyje netrikdoma miega maža mergaitė. Atrodytų, jau turime pilną laimės komplektą.
Bet dar gauname ir priedą – mums prieš akis plėtojasi nemokamas reginys. Parko pievelėje vyksta vestuvių fotosesija – geriau už bet kokį dūdų orkestrą.
Fotosesija – dar ne viskas. Po jos seka kinosesija – filmuojami keli klipai. Sunkiausiai pavyksta ir todėl yra kartojamas toks siužetas: jaunasis stovi pievelėje, jaunoji bėga išrinktojo link ir liuokteli jam į glėbį. Jaunasis sugauna grakščią jaunąją ir laiko ją rankose. Lengvas vėjelis plazdena ilgą suknią ir sukuria saulės ir šešėlių žaismą baltame audinyje, aitrios žalumos fone.
Viskas turi atrodyti kaip toje holivudinėje pasakoje, kur vyras yra princas. Žinoma, mūsų jaunuoliai nėra labai sportiški ir labai liekni. Tas šuoliukas išeina toks atsargus, neaukštas, o ir patirties natūraliai bėgioti su ilga suknia ir aukštakulniais ryškiai trūksta. Tad „princui“, kuris irgi, panašu, nėra didis atletas, tenka šiek tiek pasilenkti, kad pagautų nuotaką ir po to išsitiestų su ja ant rankų. Panašų judesį daro sunkiaatlečiai rovimo rungtyje.
Nežiūrint mažų nesklandumų, viskas vyksta neblogai ir žiūrisi visai žaviai. Bet operatorius prašo pakartoti viską kelis kartus – praeivių ir turistų džiaugsmui. Atiduodam duoklę jauniesiems – jie tvarkingai atliko savo roles, po šypsenomis slėpė nuovargį, neparodė jokio nepasitenkinimo. Gaila tik, kad išvažiuodami nepamojavo žiūrovams. Bet ir mes, žiūrovai, nesumojom paploti pavymui. Visiems pritrūko šio lengvo betarpiškumo.
O mes likom ant savo suoliuko aptarinėti reginio, kuris praskaidrino mūsų dieną. Sugalvojome, kad parkas galėtų net samdyti kelis aktorius tais savaitgaliais, kai nebūna tikrų vestuvių. Dar kartą pagyrėm jaunuosius, įvertinom, kaip sunkiai jie dirba šią dieną.
Ir tada iškilo sunkusis klausimas: o kodėl jiems to reikia? Kodėl jie šventę paverčia sunkiu darbu ir tikrą įvykį apkloja krūva kažkokių dirbtinumų? Argi tikri, nesuvaidinti kadrai būtų mažiau vertingi? Negi autentiški vaizdeliai drebančia kamera, kur matosi nerangūs, tikri judesiai, iškritusi lėkštutė, nedrąsios šypsenos, švelnus prisilietimas mažoje virtuvėlėje, nebūtų jautresni ir daug vertingesni tos dienos liudytojai?
Kam visa ta filmuota fantastika? Koks jų ryšys su tais rūmais ir parku? Ar tiesiog netyčia ėjo pro šalį? Ar bandys kažką įtikinti, kad išsinuomojo juos šventei? Arba kad nuo tos dienos jis ją nešioja ant rankų?
„Oi tik nereikia tokių klausimų išvis kelti, – pareiškė mano antroji pusė, – nereikia čia ieškoti prasmės ar logikos. Tai tiesiog 30 minučių vaizdo įrašo užpildymas kažkuo tauresniu nei girti šokiai provincijos pirtelėje.“
Sutikau, nesiginčijau, bet grubus kritinis protas toliau reikalavo savo grobio dalies ir nuosekliai kėsinosi į saldų vaizdelį. Kažkaip automatiškai buvo sudėliotas ateities modelis. Pavyzdžiui, gal gana greitai jis jai liuobs „į snukį“ – tam, kad „boba žinotų savo vietą“. Gal net įstatys mėlynę po akimi. Tada jis dar sudaužys jos močiutės apmūsijusį servizą ir trenkęs durimis išvažiuos. Greičiausiai, žvejoti.
Ir va tada ji išsitrauks šį vaizdo įrašą, pasikūkčiodama suks jį dar ir dar kartą. Guosis, kad ir ji turėjo savo dieną, kai buvo graži, kai ją mylėjo ir nešiojo ant rankų, o ir aplink viskas buvo gražu.
Tokia turbūt ir yra tikroji šios kinosesijos paskirtis. Ir kuo ryškiau joje kyšo melo ausys, tuo lengviau ją žiūrėti – ypač, kai dar skauda skruostą. O tada, gal dar skausmui neatlėgus, atleisti, neišvengiamai atleisti. Už viską. Dar ir dar kartą. Ir pabaigoje gal net nusišypsoti į kamerą – lyg būtų aktorė Džiuljeta Mazina.
