Šimašių skyrybos – irgi ne išimtis. Jausmingas p. A. Matulaitės ir ramus R. Šimašiaus pareiškimas apie skyrybas aptarinėjamas ne tik komentaruose prie pasisakymų, bet ir privačiuose pokalbiuose. Tokiose situacijose įprastai gailima žmonos, smerkiamas vyras.
Bet ar reikia gyventi su kitu žmogumi, jei jis geras, moka rūpintis ir yra protingas? Kiek tokių aplinkui? Bet su visais jais mes negyvename, nes mums reikia mylėti, mums turi būti su tuo žmogumi gera. Galbūt dar linksma, jauku, džiugu. Kažkam – saugu ar patogu. Čia jau pagal skonį.
Ir štai jeigu atsitinka vyrui taip, kad jam nesmagu ir santuoka nedžiugina. Jis tai pasako garsiai ir išeina. O tada stoja šeimų gynėjų gretos, gaili vargšės žmonos, smerkia vyrą. Bet kodėl? Todėl, kad žmogus buvo sąžiningas prieš save? Kad nekankina žmonos nemeile? Kad nenori gyventi dėl vaikų? Jei jis atsiribos nuo vaikų ir nesirūpins jais – taip, jis elgsis netinkamai. Bet žmonai jis nieko neskolingas – gyveno drauge tol, kol gyveno.
Pagarbos vertas tas, kuris klauso savęs, o ne pasiduoda visuomenės spaudimui žūtbūt išsaugoti šeimą. Kiek tokių, kurie gyvena po vienu stogu, nors nieko sutuoktiniui nejaučia? Dar baisiau – kartais jaučia neapykantą, pyktį ar abejingumą? Kiek tokių šeimų žaloja savo vaikus? Kiek sutuoktinių gyvena tik todėl, kad taip yra patogu, kad vieni jie neišgyventų? Arba išsiskyrus būtų mažiau pajamų ir patogumų?
Kiek daug taikstosi su neištikimybėmis, smurtu, patyčiomis vien todėl, kad nėra sąžiningi su savimi, negerbia savo norų ir poreikio gyventi laimingai... Ne, ne, ne – geriau kentėsiu dėl vaikų, šeimos, nes taip įprasminu save, tik taip pasijuntu vertingas. Kiek tokiose šeimose užauginta nelaimingų vaikų? Kiek priklausomybių, depresijos ir vėžio atvejų išsivystė todėl, kad žmonės buvo tiesiog nelaimingi? Neklausė savo poreikių, prievartavo save, vaidindami šeimas ir artumą?
Daugiau laimingų žmonių padarys daugiau laimingų žmonių. Šeima nėra kalėjimas iki gyvos galvos – jei joje blogai, gali iš jos išeiti. Ieškoti laimės, meilės ir džiaugsmo – ne nuodėmė. Nuodėmė yra apgaudinėti save ir kitus. Kankinti artimą savo ir save.
Aš nesu prieš šeimą, aš esu prieš butaforinę šeimą. Skyrybos yra sunkios ir skaudžios ne tik tam, kurį palieka, bet ir tam, kuris palieka. Neabejoju, nė vienas nešokinėja ant vienos kojos iš džiaugsmo, kad išsiskyrė. Nebent tas, kuriam buvo nepakeliamai sunku. Tada jo skyrybos dar labiau sveikintinos.
Mes patys atsakingi už savo gyvenimus ir nėra ko kaltinti sutuoktinių dėl jų sprendimų. Tik mes save galime padaryti laimingais arba ne. Tai – mūsų laisvė rinktis.
Sutuoktinis nėra mūsų nuosavybė, jis gali mus palikti. Mus paliks vaikai, kai užaugs. Ir kaip atėjome vieni, taip ir išeisime vieni. Todėl reiktų gyventi dėl savęs, ne dėl vaikų, ne dėl šeimos ar kažko kito.
Nejauti džiaugsmo ir nesijauti laimingas šeimoje – tai pakankama priežastis skirtis, jei esi sąžiningas su savimi. Ir tegu paspringsta visi vertintojai.
Vilė iš Vilniaus.
