Kai parskaičiau ir susimąsčiau, kas galėjo jį parašyti, pradėjau ieškoti bent menkiausio loginio paaiškinimo. Kaip jis atsirado? Kodėl be jokio antspaudo? Be siuntėjo adreso?
Svarbi buvo kiekviena smulkmena. Tačiau paaiškėjo tik viena: link pašto dėžutės vedė beveik visiškai paryčiais iškritusio šviežio sniego patale pasislėpusios pėdos. Didelės, tad tikrai vyriškos.
Tačiau kieno?!
O laiškas – nuostabus meilės prisipažinimas. Skaitydama jaučiausi kaip jausmų klasikos romano herojė. Iš tiesų: betrūko išradingo rašytojo, ir siužetas būtų išsivyniojęs prieš skaitytojo akis kaip įstabi, nepakartojama meilės arabeska.
Skaičiau tą laišką dešimtis, šimtus kartų. Net tada, kai jau mokėjau jį su visais šauktukais ir daugtaškiais mintinai, kai prieš miegą ir vos tik nubudusi lyg maldą lūpomis švelniai bėriau jo žodžius iš atminties...
Skaičiau ir skaičiau, liečiau žemyn smingančias eilutes (parašė nepataisomas pesimistas?) – lyg liesčiau mylimo žmogaus lūpas, balsu tariančias tuos žodžius.
O mylimas žmogus, su kuriuo dalinausi savo gyvenimu, nieko neįtardamas gyveno greta. Su savo pliusais ir minusias, ydomis ir privalumais, patogiu tylėjimu ir dar patogesniu kalbėjimu – kai jam to reikia, kai jam tai naudinga, patogu.
Gūžiausi dėliodama save pirmyn ir atgal – iš esamos situacijos, kurioje būnu tiesiog kasdienė, kiek pabodusi žmona, iki nerealių svajonių, kas būtų, jei būtų... Jei laiško eilutės taptų realybe, paverstų mane karaliene, princese, fėja...
Ne, nieko tas laiškas nepakeitė. Iki šiol, nors jau prabėgo nemažai metų, ir laiškų niekas neberašo ranka, iki šiol, kai jau užaugo mūsų vaikai, kurių tada dar nė neturėjome, iki šiol, kai drauge nugyvenome drungnoką, nelabai spalvingą, tačiau visai neblogą gyvenimą, esu ten pat, kur ir buvau. Su tuo pačiu žmogumi.
Tačiau žinau: tas laiškas, pasirašytas vienintele raide „A“, palaikė mane, kai buvo nepakeliamai sunku ir norėjosi iš visų plaučių šaukti, kad daugiau nebegaliu. Teikė vilties, kad kas benutiktų po mūsų stogu, aš vis tiek esu karalienė, princesė ir fėja. Esu stipri ir graži visa savo esybe, ir visos kliūtys įveikiamos.
Ir būtent todėl artėjant šioms Kalėdoms lygiai tokį patį meilės laišką – kaip estafetę – parašiau mylimai savo vyro krikšto dukrai, išgyvenančiai santykių krizę.
Kad dienų nykumoje, sulaukusi dar ne vienų krizinių savo santuokos metų, jaustųsi nuostabi, nepakartojama, verta giliausių jausmų. Puse lūpų ji man jau prasitarė, kad kažkokiu stebuklingu būdu vėl jaučia dygstant sparnus, be priežasties veide nušvintant šypsenai, kilus norui daugiau dėmesio skirti sau...
O ar ne būtent tada ir esame pačios laimingiausios? Ar ne tada be nemigos ištveriame visus nesusikalbėjimus ir nesklandumus? Ar ne tai yra didžiausias ir paprasčiausias moteriškas stebuklas?
Konkurso „Mano Kalėdų stebuklas“ nugalėtojai bus apdovanoti 200 eurų parduotuvės „Hiatus“ čekiais.
