Vyro vaikystės prisiminimas tirpdo širdį – dabar taip auklėja ir savo sūnų

Vaikystėje gyvenome paprastai. Ilgai neturėjau mobiliojo telefono, kompiuterio, o mano plastikinių kareivėlių figūrėlių kolekcija retai pasipildydavo naujais eksponatais. Taip vadinamų mašinėlių (mini automobiliukų) irgi turėjau labai ribotą kiekį. Svajodavau turėti daugiau, bet iš tikrųjų man visko pakako.

Man tiesiog labai patiko svajoti ir visus fizinius daiktų trūkumus užpildydavau savo vaizduote – dešimt kareivėlių, atrodydavo, virsdavo šimtais, o geriausiais įtvirtinimais karui tapdavo knygos.

Dabar pats esu tėtis, ir nors galiu įsigyti ar savo sūnui nupirkti nepalyginamai daugiau nei aš turėjau augdamas – suprantu, kad ne daiktų gausa žmogų padaro žmogumi. O kartais – perteklius dar ir trukdo.

Galiu sūnui nupirkti daug skambančių ir gražiai šviečiančių spalvotų plastikinių žaislų, tačiau jo akį lygiai taip patraukia pirkinių maišelis ar ne vietoje padėta pagalvė – net ir paprasčiausias, mūsų akimis bevertis, daiktelis jam virsta džiugiu atradimu, ir žiūrėdamas į jį aš įvertinu mokėjimo nustebti džiaugsmą.

O juk žmogaus prigimtis tam labai palanki, ir tai geriausiai matyti žiūrint į vaiką, kuriame atrodo yra įmontuotas varikliukas – vaikas taip nori atrasti, pažinti, suprasti ir taip be atvangos to siekia, kad stebėdamas šį gyvenimo vyksmą besisukant lyg Karlsono motoriuką, aš ir pats nejučia imu labiau tyrinėti savo aplinką, į ją įsižiūrėti ir pamatyti tarytum naujomis akimis.

Tai lengva vaikui, bet sunku suaugusiam. Tačiau aišku viena – noras atrasti ir gebėjimas įsivaizduoti bei nustebti mumyse yra ir tikrai būsime laimingi tada, jeigu neleisime jam visai prigesti arba atkapstysime iš savo užpustytos gelmės.

Kalėdos kasmet padeda tai padaryti – sustoti, pagalvoti, prisiminti, kas ir kokie mes esame, kam esam pašaukti į šį pasaulį. Galų gale, ar mūsų laimei tikrai reikia viso to, ko lėkdami per gyvenimą vis užsigeidžiame reklamos ir pardavimų kultūroje?

Galvoju apie save – štai aš, galintis nusipirkti daugelį kadais svajotų dalykų, o visgi į galvą ateina vienas jaukiausių vaikystės prisiminimų: labai norėjau lego, kamuolio, daugiau kareivėlių, o gavau 20-ties dalių mažą dėlionę su paveikslėliu, kuris man visai nepatiko.

Bet tai buvo mano dovana, ir ją dėliojau tris kartus iš eilės su didžiausiu atidumu ir džiugesiu. Ir užmigau jaukiame kambaryje spindint eglutės žaisliukams ir lempelėms, žinodamas, kad atėjo Kalėdos ir aš gavau dovanų. Namų ir gerumo jaukumas, kurį patyriau tą vakarą, mane kaip vidinė stiprybė lydi iki šiol.

Konkurso „Mano Kalėdų stebuklas“ nugalėtojai bus apdovanoti 200 eurų parduotuvės „Hiatus“ čekiais.