Jaudinamės ne tik dėl pamokos

Nuotolinis ugdymas nugriuvo mokytojams ant galvos be jokio įspėjimo, išankstinio pasiruošimo ir sukėlė mums daug streso.

Skeptikams ir naršytojams, besijuokiantiems iš mokytojų, kurie, atseit, nesugeba naudotis informacinėmis technologijomis, galiu paaiškinti, kad mokytojai turi atlikti tiek funkcijų, kurių ir taip neįmanoma sutalpinti į jokį pareigybės aprašymą ir kompiuterinės technologijos (konferencijų vedimas, kt.) irgi yra šiame sąraše.

Bet namų sienos ir namiškiai (vyrai, žmonos, vaikai ir augintiniai) dar pavasarį sugėrė mūsų emocijas ir dabar kasdien vedame pamokas, „sėdėdami ekrane“.

Dabar ruošiamės pamokoms žymiai ilgiau, kartais visa dieną, bet kiekvieną kartą prieš pamokas jaudinamės. Ir ne tik dėl to, kaip pateikti mokomą dalyką.

Iš tikrųjų niekada nesimokėme nei kalbėjimo meno (mokytojams neorganizuojami viešojo kalbėjimo seminarai), nei kitų ekrano subtilybių. Todėl jaudinamės ir dėl savo balso, aprangos, judesių ekrane.

Nepasakyčiau, kad dejuojame ar esame nepatenkinti. Juk sužinojome ir kažkiek įvaldėme naujų dalykų. Mokytojų profesinis gyvenimas pilnas greičio ir nuolatinės kaitos, įdomių dalykų ir naujovių. Tai ir yra didysis mokytojo profesijos pranašumas.

Pagrindinis pamokų dėstymas vyksta gyvai, dažniausiai per „Zoom“ platformą. Tų pamokų metu mes aiškiname naujus dalykus, bandome prakalbinti mokinius, kartais juos įvertinti.

Yra pamokos, skirtos mokinių savarankiškam darbui (vadovėliai, pratybų sąsiuviniai, vaizdo pamokos, įvairi mokomoji literatūra). Yra konsultacijos.

Kartais prašome mokinius pateikti atsiunčiant atliktų užduočių sprendimus.

Bet neracionalu ir nelogiška bandyti tikrinti gautus šimtus (kelios klasės po 30 mokinių) darbų, pateiktų laiškuose, žinutėse. Todėl dažniausiai dirbame, sudarydami užduotis, testus įvairiose el. platformose arba naudojame jau parengtas užduotis iš įvairių elektroninių mokymosi aplinkų. Iš mokinių atsakymus ir sprendimus irgi gauname online.

Gudrybių – visa įvairovė

Tai progimnazistai (mano atveju) – 12–15 metų paaugliai.
Pavasarį labiausiai paplitęs mokinių dalyvavimo nuotolinėse pamokose būdas buvo: mokinys „ateina“, yra pastebėtas, įleidžiamas, tačiau kompiuterio kameros jis neįjungia.

Jis tikrai yra pamokoje, nes vardas yra, jo ekranas juodas, o kur mokinys – neaišku. Paklaustas, pakviestas ir neatsiliepęs vėliau visada turi kaip pasiaiškinti: neturiu kameros, sugedo, brangu, negirdėjau, strigo internetas, blogas ryšys ir t.t.

Pavasarį tai buvo visuotinė problema, vedusi mokytojus į neviltį, nes mokytojai ekrane kalbėdavo su savimi ir aiškino „baltosios dėžėms“ (sau).

Šį rudenį, prasidėjus nuotoliniam mokymui(-si) po ilgų svarstymų ir įtikinėjimų daugelis tėvų vis dėlto nupirko kameras kompiuteriams (tos kameros buvo ir anksčiau, būkim teisingi, bet tėvai tiesiog buvo įpratę pasirūpinti tuo, kad reikia nupirkti treningus ir išstumti vaikus į mokyklą ir tuo tėviškoji misija baigiasi, o toliau jau būna kalti mokytojai, o čia pasirodo, reikia dar pažiūrėti, ar yra kamera ir liepti vaikui ją įsijungti, o tai jau yra baisu, kad tie mokytojai tuo nepasirūpina).

Dabar mokiniai gudrauja kitaip: pamokos pradžioje kameras įjungia ir mokytojas mato mokinį, bet po kiek laiko, žiūrėk, kamera jau išjungta.

Taip žaidžiama visa pamoką: atsiranda, dingsta, atsiranda, dingsta... Kita gudrybė: kamera taip nustatyta, kad matosi tik dalis galvos, dažniausiai akys. Ką pamokos metu veikia vaikas – nieks nežino (šiaip nuspėjam, ką tuo metu veikia mokiniai).

Galima susitarti, nurodyti vaikams sėdėti taip, kad matytųsi jų darbo stalas ir jo darbas, galima cituoti mokyklos dokumentus, kaip turi elgtis mokiniai nuotolinėse pamokose, bet tikrovė yra tokia: mokinių drausminimas gali trukti puse ir daugiau pamokos ir vis tiek likti ties pradine stadija.

Jaunesnieji (kai kurie penktokai) išsiskiria. Jie dažniausiai dar laikosi taisyklių, bet, žiūrėk, vienas kitas jau pajunta suaugusiųjų bejėgiškumą, ir, pamatę vyresniu brolių ar sesių galimybes, dingsta iš pamokos „veido“.

Mokinių atsiskaitymas nuotolinėse pamokose problematiškas. Lemiamu momentu, tai yra, kuomet turi atsakyti į mokytojo klausimus, skaityti namų darbus ar panašiai, mokiniui sustreikuoja įranga (mikrofonas, kamera, internetas, kompiuteris, kt.) ir apklausa ar paklausa nepavyksta. Be to tai neracionalu, nes toks krapštymasis ilgai trunka ir suėda pamoką.

Todėl pagrindinis mokinių išmokto dalyko atsiskaitymo būdas yra skaitmeninės mokymosi aplinkos naudojimas.

Neva, geriau mokosi

Nuotoliniu būdu vykusio ugdymo rezultatai (pavasaris – II semestras) ryškiai pagerėjo, palyginus su I semestru, kuomet vaikai mokėsi įprastiniu būdu.

Pačios ir pasidalintų savo įžvalgomis kolegų nuomone, pagerėjusių rezultatų analizės priežąstis yra tokia:

– apie 60–90 proc. nusirašo (padiktuoja, atsiunčia, parodo) nuo klasės draugo(-ų). Tam iš anksto būna susitarta ir visi pasiruošę atlikti viską greitai ir kokybiškai;

– apie 10-40 proc. užduočių atlieka (padeda, sėdi kartu, diktuoja) tėvai (vyresnieji broliai, sesės, dėdės, kt.);

– populiarus ir mišrus būdas: užduotis atlieka tėvai (ar kiti), po to mokiniai siunčia kitiems draugams.

Paklaidų šiek tiek yra. Procentai svyruoja, palikdami keletą skaičių ir tiems, kurie patys atlieka užduotis (moksliukai ar vaikai, tiesiog pagal aplinkybes neturintys, kas jiems atliktų užduotis)) ir po to siunčia (diktuoja) kitiems.

Kartais pasitaiko (ypač jaunesnių mokinių klasėse), kad vaikas atlieka užduotis pats ir gauna įvertinimą tokį, kaip moka iš tikrųjų, bet, pažiūrėjęs į savo klasės draugą, kuris staigiai tapo dešimtukininku, pereina į kažkurios iš aukščiau mano išvardintų procentų grupę.

Bandymas patikrinti naujai iškeptų dešimtukininkų žinias pamokose ar kaip nors kitaip yra neefektyvus, nerezultatyvus, skaudinantis, reikalaujantis ištvermės ir užimantis laiką, kurį reikėtų skirti kitiems dalykams pamokoje.

Kiekvienoje klasėje yra mokinių, kuriems reikia specialiai jiems pritaikytų užduočių. Jiems siunčiame tokias užduotis, kurias mokiniai sėkmingai atlieka (su tėvais). Aišku, dešimtukui (devintukui).

Mokytojai suka galvas, visokiais būdais stengiasi sudaryti ir pateikti užduotis taip, kad vaikai atliktų jas patys savarankiškai. Mokytojai kalba, pamokslauja, įrodinėja ir įtikinėja, netgi gėdina (neoficialiai ir tėvus).

Kreipimasis į kolegą Saulių

Kiekvienais metais, maždaug nuo lapkričio mėnesio, progimnazijų mokytojai, dėstantys aštuntoms–baigiamosioms progimnazijos klasėms, pradeda jausti vis didėjantį spaudimą. Vaikams reikalingi geri ir tik geri pažymiai, nes stojant į kai kurias gimnazijas, pavyzdžui, Vilniaus licėjų, prie stojamųjų egzaminų pažymio pridedamas ir aštuntos klasės I semestro baigimo pažymys.

Taigi, norint įstoti, reikalingas ir geras progimnazijos I semestro dalyko pažymys.

Virusas dar labiau pakoregavo šias taisykles. Praeitų mokslo metų pavasarį mokiniai buvo priimti be stojamųjų egzaminų, tik pagal progimnazijos I semestro pažymius.

Taigi, progimnazijos I semestro baigimo pažymys nulemia vaiko galimybes papulti į vieną ar kitą gimnaziją.

Todėl ribų ir išmonės tėvams ir vaikams gauti (išreikalauti) norimą gerą pažymį nėra.

Tai atviras tėvų spaudimas mokytojams: įžeidinėjantys, grasinantys laiškai ir skundai ir mokyklos vadovybei, grupių, pliekiančių mokytoją kūrimas, kaltinimai nekompetencija, reikalavimai keisti mokytojus, grubus reikalaujantis vaikų elgesys (namuose, matyt, aptarta, kad čia „kažkokia negadins gyvenimo“).

Labai populiaru rašyti arba bent grasinti, kad eis skųstis į savivaldybę, ministeriją. Visi žino, kad (bent jau anksčiau taip buvo) šiems kad ir anoniminiams skundams bus sudarytos komisijos, kurios pavers tavo gyvenimą ir darbą pragaru.

Todėl „protingi“ mokytojai rašo tuos trokštamus pažymius ir mąsto, kad geriau eitų visi jam nuo galvos.

Kreipiuosi į kolegą Saulių (ne visai kolegą, nes aš mokytoja, o jis – direktorius) ir kitų gimnazijų direktorius: neimkite domėn jokių progimnazijos pažymių.

Nevertinkite mokinio pagal išspaustus dešimtukus. Juk vienas vaikas turi veiklią akiplėšą motiną, ar visagalį tėvą, o kitas tiesiog krebžda, triūsia ir stengiasi pats. Jei yra stojamieji egzaminai į jūsų įstaigą, tai jie ir turi būti.

Paskiepykite greičiau mokytojus

Situacija yra maždaug tokia: daugumas paauglių nedirba (nesimoko), bet nusirašinėja nuo draugo (draugų) arba jiems užduotis atlieka tėvai.

Pavasarį dar važiavome iš inercijos. Bet dabar situacija darosi labai pavojinga. Reikia pasistengti kuo greičiau sudaryti sąlygas (gal būt skiepai mokytojams padėtų) grįžti vaikams į mokyklas ir nors kiek pradėti mokytis. Nors kiek!

Pandemijos ateina ir praeina, o mes neturime teisės pamiršti to, kas svarbiausia.