Bet vienų Kalėdų prieššventiniai įvykiai, o ir stebuklas, įvykęs per Kūčias, mano širdyje amžiams paliko ne tik skausmo randą, neapsakomo džiaugsmo brydę, bet ir pakeitė mano mąstymą visiems laikams.
Tuomet man buvo vienuolika, ar dvylika metų. Vieną popietę iš miesto atvažiavo pusbrolis – gerokai vyresnis už mane. Pasakė, kad nori išsikirsti eglutę iš miško, dunksančio už poros kilometrų nuo mūsų namų. Buvo tokie laikai, niekas negaudė eglučių kirtėjų...
Mama pasiūlė eiti ir man kartu. Pusbrolis iš mašinos išsitraukė didžiulį kirvį, aš nuo grandinės atrišau savo labai mylimą šunį – vidutinio ūgio, dailios figūros, juodais žvilgančiais kailinukais, baltomis „kojinytėmis“, baltu kaspinėlio formos lopeliu pakaklėje pasipuošusį savo geriausią draugą – Tūziką.
Vakarėjant atklampojome iki miško. Kai pasiekėme eglyną, padangėje, nors dar nebuvo tamsu, pasirodė ir mėnulis. Eglės, giliai įklimpusios sniege, sustoję draugėn po kelias, viena kitą apsikabinę šakomis tarsi rankomis, neramiai snaudė po stora sniego skara. Pusbrolio žvilgsnis nukrypo į mažesnes eglutes. Kirviu nupurtė nuo jų sniegą ir net neapžiūrėjęs, vieną jų nukirto.
„Negraži“, – tarė iškėlęs ir numetė į pusnį.
„Man gera, man šita graži“, – tempiausi eglutę sniegu.
„Mesk ją“, – įsakmiai sušuko pusbrolis.
Kas man beliko...
O Tūzikas tuo metu džiaugėsi laisve. Tai kiauksėjo, amsėjo, šuoliavo po pusnynus, tai sustingęs klausėsi miško garsų, uodė įtartinus kvapus ar tyrinėjo gyvūnų pėdsakus. Netgi bandė paragauti žvėrių išmatų. Staiga krūmuose sušnarėjo – kad šoko Tūzas į tą pusę džiaugsmingai skalydamas! Jo lojimas gūdžioje girioje tolo ir tolo...
„Tūzai, Tūzikai, grįžk!“ – iš pradžių šaukiau be panikos. Bet šuns balsas netrukus visai prapuolė miško tankmėje ir aš jį šaukiau jau verkdama. Ašaros ritosi per mano skruostus ir čia pat šalo. O pusbrolis vis kirto eglutes...
„Nu viskas, šitos bus geros“, – tarė iš penkių krūvos išsirinkęs dvi.
Kelias namo jau tamsoje, spaudžiant nemažam šalčiui, o dar nešantis eglutę, buvo labai ilgas. Bet koks neišmatuojamas skausmas ir baimė draskė mano širdį – ką ten nusivijo Tūzikas? Gerai, jei kiškį, o jei šerną? Gal guli vargšelis dabar sužeistas?
„Tiek eglučių nužudėme!“ – ramybės nedavė ir sąžinė. Ir vis žvilgčiojau į eglutės kotą, ar kraujas nebėga.
Rytojaus dieną man pakilo aukšta temperatūra, graužė gerklę, tad į mokyklą nėjau visą savaitę. Labai apmaudu buvo – eidama savo Tūziko būčiau pasidairiusi, gal kur rujoja kartu su kitais kaimo šunimis.
„Jei per tiek laiko negrįžo, vadinasi, nėra gyvo“, – mano viltį galutinai sužlugdė Kūčių dienos rytą ištarti tėvelio žodžiai.
Jau vaikystėje žinojau, kad geriausias sielos gydytojas yra darbas, tad ėmiausi puošti tą nelemtą eglutę. Tėvelis atnešė stovą ir, nupjovęs žaliaskarės apatines šakas, išėjo mamai padėti į tvartą. Likusi viena varčiau tas nupjautas šakeles ir galvojau: „Kitais metais pasipuošiu tik šaką! Daugiau gyvenime nežudysiu medžių ir bandysiu to neleisti kitiems.“
Staiga kampe pamačiau lazdą, kuria buvo badomi rūgstantys kopūstai. Įstačiau ją į eglutės stovą, o prie apačios pridėjau kelias nupjautas eglutės šakas. Ir mano širdį užliejo atradimo džiaugsmas: „Eglutę galima susirišti iš šakų!“
Taigi, dar nesibaigus toms Kalėdoms, ėmiau laukti kitų, kad galėčiau kuo greičiau realizuoti savo atradimą.
Nors ir apsveikusi, prie Kūčių stalo sėdau labai liūdna. Jaučiausi neverta valgyti kalėdaičio. Juk taip nusidėjau – esu bendrininkė eglučių žudynių... Tiesa, to tėvams nepasakojau, nes žinojau, kad būtų nepagyrę. O kai mama skaitė maldas už mirusius, pridėjau ir nuo savęs – už Tūziką.
Pavalgę Kūčias, kaip visada, pažaidėme kelis tam vakarui skirtus žaidimus, spėjančius ateitį. Po to apsirengėme ir ruošėmės eiti į šulinį pabandyti, ar šiemet pavyks pasisemti vyno. Kelis kartus beveik pavykę buvo. Pavėluodavome tik keliomis sekundėmis. Tėvelio iš šulinio ištrauktame kibire teliūskuodavo skystis, labiau panašus į vyšnių kompotą, nei į vyną.
„Nespėjom, vėl išgaravo“, – nusivylusiu balsu ištardavo tėvelis, bet mūsų, trijų seserų veidai ištįsdavo nuo nuostabos.
Taigi, uždegėme lauko šviesą ir aš pirmoji pro duris žengiau į kiemą. Vos paėjau kelis žingsnius, iš už kampo kad šoko kažkas man ant krūtinės! Parvertė į sniegą ir, alsuodamas į veidą pažįstamu kvapu, ėmė laižyti, laižyti, laižyti mano veidą. Jaučiau, kad jo širdis tvinsi, taip tvinsi! Negalėjau nei šaukti, nei pramerkti akių.
„Tūzikas!“ – išgirdau kažkieno šūksnį.
Vis dar uoliai laižoma, gulinti pusnyje, pagaliau atmerkusi snieguotas akis, pamačiau – mano Tūzikas, mano Tūzelis! Tai jis! Gyvas ir sveikas! Kiek pasivolioję sniege toliau meilinomės troboje, pamiršę tą šulinį, galbūt kupiną vyno.
„Per Kūčias visi grįžta namo“, – džiaugėsi ir mama, alkanam bastūnui ištiesdama dubenėlį maisto.
Koks didelis Kalėdų stebuklas man buvo Tūziko sugrįžimas Kūčių vakarą tikriausiai geriau supras tie, kas augina gyvūnus. Vaikai, o dabar ir suaugusieji, juos myli taip karštai, kaip savo šeimos narius, tad jų netekimas labai skaudus, o sugrįžimas kupinas neapsakomo džiugesio.
Su Tūziku mes drauge praleidome dar daugel nuostabių metų, o per kitas Kalėdas kampe jau stovėjo rištinė iš šakų, originali eglutė. Nuo tų Kūčių praėjo daug laiko, bet jos man taip ir lieka labiausiai įsimintinomis gyvenime. Tokios stebuklingos!
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“, kuriame gali laimėti 200 eurų „Hiatus“ čekį.
