Pati buvau vaikas, augau kartu su tos šeimos vaikais. Dabar susitinkam tik man atvažiavus pas tėvus į svečius. Bet matant tuos jau dabar užaugusius žmones visada primenu sau, kaip yra svarbu siekti savo tikslų – nepaisant, kad gali būti labai sunku.
Šeimoje gyveno 4 vaikai. Kaip standartiškai kaimuose būna – ūkiškai gyveno, dirbo daug. Paaugus vaikams, šie beveik visus darbus dirbdavo už tėvus.
Motina buvo girtaujanti, tačiau labai mylinti savo vyrą. Nors ir vaikščiodavo sulaužytais šonkauliais ar išmuštais dantimis, vyras namuose buvo kaip Dievas, kuriam visi turėjo paklusti.
Tėvas – tai reto žiaurumo žmogus. Kad gerdavo juodai, tai net sakyti nereikia, bet jo žiaurumas tiesiog gąsdindavo visa kaimą. Mes, vaikai, jo labai bijodavome, jam nebuvo skirtumo skriausti savo vaiką ar užsukti ausį kaimyno vaikučiui už neva per garsų rėkavimą lauke, už trukdymą miegoti.
Savo vaikus mušdavo viskuo, kas tik papuldavo po ranka. Kad vaikai jam netrukdytų girtam miegoti, juos uždarydavo šuns voljere. Valgyti vaikai gaudavo taip pat tik tada, kai tėvas pavalgydavo pirmas.
Ėjo metai, vaikai augo. Deja du vaikai pasirinko tėvų gyvenimo būdą. Vienas nusigėrė, jauniausia dukra pasuko dar baisesniais keliais.
O vyresnėlė pabėgo iš namų ir sukūrė šeimą. Kiek susitinkam, gyvena gerai. Tačiau vyriausias sūnus mane visada žavėjo labiausiai – savo ryžtu. Jis gaudavo mušti daugiausia, gaudavo ir už mažesnius. Jis, dar būdamas nepilnametis pabėgo iš namų, mokėsi, dirbo. Labai taupė, nes norėjo gyventi kitaip. Negana to, padėdavo ir savo gimdytojams (tėvais pavadinti man neapsiverčia liežuvis). Kai susitikdavom, kai jis lankydavo savo tėvus, kažkada paklausiau, ar jis nepyksta ant jų? Kodėl nepaisant visų skriaudų dar ir padeda?
Jis atsakė, kad turbūt jo toks likimas. Gavo tokius tėvus, tai gavo. Bet vis tiek jiems yra dėkingas už galimybę gyventi. Ilgai jis ieškojo sau antros pusės, visą laiką taupė, daug sau neleido, labai daug dirbo. Sukūrė šeimą, dirba, tvarkingai gyvena. Kiek pamatau, kiek žinau, yra nuostabus tėtis.
O kas labiausiai mane stebina, tai šio žmogaus gera širdis ir sugebėjimas atleisti. Su tėvais bendrauja gan glaudžiai. Kas keisčiausia, kad jo vaikučiai labai myli savo senelius, o šie tikrai su jais elgiasi labai gražiai. Žinoma, savo gyvenimo būdo jie neatsisakė, tiesiog kai atvažiuoja sūnaus šeima, prisilaiko ir negeria. Kartais atrodo, kad taip bando išpirkti savo vaikams padarytas skriaudas.
Kai pasidaro kažkas sunkaus gyvenime, visada pagalvoju apie savo vaikystės draugą. Jis man – įkvėpimas, kaip norint galima savo likimą pasukti kita linkme tik reikia labai daug augti. Norėti augti ir gyventi kitaip.
