Viskas iki karantino buvo puiku, mes vienas kitam netrukdydavome, kadangi retai tekdavo susitikti. Nebent susitikdavome virtuvėje ar prasilenkdavome svetainėje. Kai buvo paskelbtas karantinas, buvome priversti visi būti namuose – dirbti iš namų ir juose praleisti daugiau laiko. Na, tada ir pasidarė bjauri situacija.
Pasirodė, kad brolio drauge tikra pikčiurna. Su ja darosi nebeįmanoma gyventi po vienu stogu. Jai viskas visada kliūna. Tai jai indai ne taip sudėti, tai vanduo per garsiai bėga, tai grindys braižosi nuo vaikščiojimo. Visada eina iš paskos, burba bei piktinasi.
Jei kažką kalbu su mama, o jos tas visiškai neliečia, ji vis tiek įsikiša į pokalbį ir replikuoja. Su broliu taip pat elgiasi šlykščiai. Na, tai jų santykiai ir nieką su juos nesikiša, bet girdėti, kaip visur siuntinėja brolį, yra bjauru.
Labai vargina toks buvimas namuose. Aišku, dabar kitokio pasirinkimo ir nėra, bet santykiai su brolio drauge darosi nepakenčiami... Svarbiausia, po didesnio konflikto kitą dieną ji būna ir draugiška, ir maloni. Paskui lyg ir susitaikom, kelias dienas bendraujam kaip įprastai, o po tų gražių dienų jai vėl užeina kažkoks pyktis, namuose nevaldomai trankomos durys, rėkaujama.
Kartais tikrai atrodo nestabilus žmogus, brolis jau irgi pervargęs nuo tokių konfliktų. Sunkumas dar yra tas, kad mes prie tokio bendravimo šeimoje nesame įpratę. Jai atrodo normalu atsikėlus negeros nuotaikos aprėkti ir visus pasiųsti.
Peršasi mintis, kad pasibaigus karantinui santykiai ir gražus bendravimas sugrius negrįžtamai. Bet ką daryti, kai gyveni po vienu stogu? Kaip išvengti tokių brolio mylimosios išpuolių? Niekad negalvojau, kad tokia išoriškai maloni mergina namuose tampa tikra ragana.
