Tad štai, buvome su vyru prie skyrybų ribos. Du pradinukai vaikai, neblogai sutvarkyta buitis (nuosavas stogas virš galvos, stabilios, nors ir ne itin gausios, pajamos) ir visiškas tarpusavio nesusišnekėjimas bet kokiu klausimu. Nesutarėme kaip šuo su kate. Vienam dar nespėjus nieko pasakyti, kitas jau pašiaušdavo spyglius, pasiruošęs pulti atgal.

Pati nesuprantu, kas nužudė mūsų meilę ir pagarbą vienas kitam. Rutina? Atrodė, kad įdedu į šeimą pernelyg didelį indėlį, o mano vyras tik parazituoja priešais televizorių ir net negalvoja, kaipgi jaučiuosi aš. Tad tiesiog pasiusdavau, kai po dienos lėkimo pagaliau kritusi į lovą ir trokšdama kuo greičiau panirti į miegą ant savo kūno dar pajusdavau jo nekantrias, artumo siekiančias rankas.

O štai mano vyrui atrodė, kad jo pareiga yra eiti į darbą, uždirbti algą, ir tuo jo misija mūsų šeimoje baigta. Na... Buvo kaip buvo. Žinau, kad ne mus vienus buvo ištikusi tokia krizė. Ir kad atsiras moralizuojančių, kad pati buvau kalta, nesuteikdama vyrui to, ko jam reikėjo, o moters poreikiai bus visiškai ignoruojami lyg būtų nesvarbūs. Tačiau čia ne apie tai.

Artėjo Kalėdos. Tradiciškai ir Kūčias, ir Kalėdas švęsdavome mūsų namuose kartu su vyro tėvais ir jo dvyniais paaugliais mažėliais broliais, nusiaubdavusiais visus namus. Tąkart ruošiau begalybę privalomųjų (anytos nuomone) patiekalų ir galvojau: „Viskas, tai – paskutinės šventės, kurias ruošiu šitai gaujai egoistų! Nuo šiol šventės bus man. Tokios, kokių norėsiu aš ir mano pačios vaikai.“

Kalėdų rytą, visiems lukštenant mano supirktas ir kuo dailiausiai supakuotas dovanas, atsibudau plyštančia iš skausmo galva. O varge! Kaipgi įstengsiu pasirūpinti visomis tomis įdarytomis antimis ir karpiais?!

Vargais negalais pakilusi iš lovos stabtelėjau tarpduryje – toji šeima taip gražiai džiaugėsi dovanomis, linksminosi, glaustėsi. O manęs net nepasigedo. Atlikai savo pareigas ir miegok sau kiek tinkama. Vis tiek tau jokios dovanėlės niekas nesusiprato po eglute padėti... Tik vaikai pripaišė piešinėlių ir kiekvienas (matyt, mokykloje, per darbų pamokas) išpjovė po iki graudulio mielą pjaustymo lentelę. Miela. Tačiau... Juk net ir mažiems vaikams aišku, kad mamos vieta virtuvėje. Tad jai – namų apyvokos rakandai.

Pašovusi antis į orkaitę, tiesiogine to žodžio prasme apsivėmiau. Vos spėjau nubėgti iki tualeto. Na, štai tau ir dvylika Kūčių patiekalų. Pajutau kaltę, kad neįdėjau į juos meilės ir štai, viskas atsigręžė prieš pačią mane.

Tačiau tai buvo ne tai. Tai buvo gražus, tobulas, neplanuotas nėštumas. Kai suvokiau, kad tokia tikimybė yra, man net plaukai pasišiaušė. O kai prašniokštus šventėms nusipirkau ir atlikau testą, graudžiai pravirkau. Kur gi dabar aš dėsiuosi su trimis vaikais?

Tada dar nežinojau. Taip, nežinojau, kad reikia galvoti ne „su trimis“, o su... keturiais. Nes vieno apsilankymo pas gydytoją metu man gana džiugiai buvo pranešta: „Ponia, jūs turėsite dvynukus!“

Mano dvynukams – dukrai ir sūnui – jau po 14. Nenoriu net prisiminti, kaip vargau pirmuosius metus po jų gimimo. Nežinojau, kas yra diena, o kas naktis. Kas yra poilsis ir miegas. Tačiau jų atsiradimas tarytum iš naujo suklijavo mūsų beyrančią šeimą. Nežiūrint į visas nuoskaudas ir pyktį, neįvertinimą ir priekaištus, likome kartu. Ir štai tada pradėjome keistis.

Aš tapau pakantesnė, išmintingesnė. Juk vyrai – iš Marso! Negalime norėti, kad jie mąstytų ir elgtųsi taip pat kaip mes, moterys. Užuot laukusi paramos, pradėjau drąsiai tiesiai šviesiai sakyti: „Padaryk tą, aną, šitą.“

Ir mano vyras tiesiog atsigavo, pajuto džiaugsmą, kad gali būti naudingas, atidus, jautrus. Mažyliai jį taip mylėjo! Kai aš gyvenau rūpesčiais dėl buitinių dalykų, jis žaidė su jais, juos juokino, vedėsi į lauką. Nors ir nebuvo idealus vyras man, bet buvo idealus tėvas vaikams.

Taip tad mano siaubas, patirtas tą kartą, kai suvokiau, jog esu nėščia, vėliau tapo tikru stebuklu. Kalėdiniu stebuklu, kuris iki šiol nesibaigia. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau.