Ryte nubudusi garsiai pasakiau: „Dieve, aš tai tikrai daugiau niekada neimsiu jokių šunų. Man užtenka tų bėdų, tų įvairių netekčių.“

Ir taip viena sukuosi keliuose darbuose, nes esu našlė, reikia mokėti paskolas, reikia auginti vaikus, įvairūs mokesčiai ir taip toliau. Užtenka, kad turėjau škotišką aviganį, labai protingą šunį, kuris kartu augo su dukromis. Jis buvo peršautas ir į senatvę sunkiai susirgo. Sirgo 5 paras, verkė didelėmis ašaromis, dejavo kaip kūdikis ir mes kartu verkėme. Rytais ir vakarais leisdavau vaistus, kad galėtų nurimti, kad praeitų skausmas ir kad leistų mums bei kaimynams pamiegoti.

Netekę šuns ir netekę persiško katino nusprendėme, kad daugiau gyvūnų mums namie nereikia, verčiau rūpinsimės kita savanoriška veikla.

Deja, po Kalėdų praėjus 2 mėnesiams, t.y., vasarį, aš vakare važiuodama iš darbo lipau iš troleibuso ir paslydau, susižeidžiau sąnarį. Nuvykus į greitąją pagalbą atviro lūžio nebuvo nustatyta, todėl buvau paleista į namus gydytis. Gydantis namuose ir tepantis visokiais tepalais man skausmas apmažėjo, bet sąnario tinimas nepraėjo. Vieną dieną reikėjo keltis, o aš net negalėjau pajudėti, nebuvo jėgų, nevaldžiau rankų, negalėjau atsisėsti nei apsiversti, kojos irgi neklausė. Žodžiu, aš iš žmogaus tapau pagaliu. Gulėjau ir verkiau, tegalėjau melstis balsu – net persižegnoti neišėjo.

Iškviesti medikai nieko gero nepasiūlė, invalidumas nepriklausė, reikia, sakė, laiko. Pasiūlė toliau tepti tepalais skaudamą vietą. Žodžiu, atsargos visos tirpo, pinigų nebuvo, dukra dieniniame skyriuje mokėsi, o išeinat iš universiteto reikėtų grąžinti mokslo įmokas. Tokia šių dienų tikrovė. Gulėjau ir toliau verkiau, meldžiausi ir laukiau dukros.

O dukra nieko nesakiusi sugalvojo tokį planą. Pažiūrėjo internete šuniukų. Pamatė, gražų, juodą pūkuotuką, kuris rastas Kauno apylinkėse, kažkur apie Garliavą. Miške buvo išmesta visa vada, visi negyvi šuniukai, tik vienas šuniukas juodukas gyvas. Berniukai slidinėjo miške ir rado šį šuniuką. Vienas berniukas, šį šuniuką pasinešė namo ir augino. Šios puikios šeimos kieme, dukra sakė, dar buvo keli šunys, todėl berniuko mama nusprendė įkelti naujojo šuniuko nuotrauką į internetą.

Dukra su savo drauge nuvažiavo autobusu ir batų dėžėje atvežė šį mažą šunelį. Su batų dėže padėjo prie manęs ir sako: „Mamyte, pažiūrėsi šį draugės šunelį, kol ji tėvus įtikins, kad reikia šunelio?“

„Gerai, – sakau, – padėkite šalia.“

Kadangi aš rankų ir kojų nevaldžiau, tai šunelis buvo padėtas greta. Tai palaižo mano pirštus, tai užropoja ant rankos, lipa ant krūtinės, aš jį nupučiu, kad tik nosies negraužtų, o jis susirietęs ant krūtinės užmiega. Ir taip kiekvieną dieną.

Tas šunelis ropodavo ant rankų, pakramtydavo mano rankų pirštus, bet neskaudžiai – suspaudžia ir paleidžia. Praėjus mėnesiui, aš jau pradėjau jausti pirštus ir judinti rankas. Balandžio mėnesį jau sugebėjau atidaryti kambario duris ir nueiti į virtuvę išsivirti kavos. Na, o gegužės mėnesį aš jau pabandžiau atidaryti duris ir išeiti su šuneliu į lauką ant suoliuko.

Dar šunelis nepasiekdavo laiptų, tik užšokdavo, bet jau rodė, kad turi balselį. Parėjusi namo pagalvojau, kad ir jau gaila bus atiduoti šį šunelį draugei, toks geras pūkuotukas. Dukra sugrįžo iš paskaitų, aš ir klausiu: „Vaikeli, tai kada tavo draugė paims šunelį?“

O ji man sako: „Mamyt, juk jau neverki ir vaikštai. Aš šį šunelį atvežiau tau.“

Taip ir liko šis šunelis pas mus. Užaugo lygiai toks, kokį mačiau sapne Kalėdų naktį. Vidutinės klasės „špyceris“, labai protingas ir gudrus, ir judrus. Jei ravi gėles – ir jis ravi dantimis, jei kasi žemę, tai ir jis padės keturiomis kojomis. Tai toks Šv. Kalėdų stebuklas-sapnas, kuris išsipildė po beveik trijų mėnesių. Laiminu tą berniuką, dabar jau jaunuolį, ir jo šeimą, laiminu dukrą ir jos draugę, laiminu visus žmones, kurie nepraeina pro šalį, kai reikalinga pagalba žmogui, gyvuliukui ar paukšteliui, ar medeliui.

Visa žemė, jos grožis atiduoti mums naudotis, bet kokią mes ją paliksime po savęs, vaikams ir anūkams? Jus puikiai žinote, kad žemė sukasi ratu, o ir mūsų darbai sukasi ratu. Jeigu nespėja sugrįžti mums, tai sugrįžta mūsų vaikams, anūkams. Pagalvokite. Būkite visi laimingi – visur ir visada.