Šiais metais Kalėdos visiškai kitokios. Jos leido kiekvienam iš mūsų patirti buvimą su savimi. Bandant suvaldyti pandemiją miestai užblokuoti. Bijodamas tapti užkrato dovanotoju šiais metais nesiryžau vykti į mamos namus. Artimas bendravimas pakeistas telefoniniais pokalbiais, kuriuos papildo televizorius ir vienišas Kūčių bei Kalėdų stalas.
Šiais metais tikrovė mums suteikė galimybę patirti tai ką patiria vieniši žmonės. Likti per didžiausias metų šventes vien tik su savimi iš ties yra didžiulis iššūkis. Esu priverstas tylėti kiekvieną dieną. Baiminuosi, kad prarasiu kalbos dovaną.
Apatija dabinama papildomais klausimais. Aš sąžiningai laikausi karantino reikalavimų ir vis dar niekaip nesuprantu, kodėl mano Kalėdos turi būti vienišos... Kam aš turiu dėkoti už šią bausmę? Gal buvusiems valdžios cinikams – ministrui Verygai, ar premjerui Skverneliui, o gal ir savo abejingiems piliečiams? Cinizmo ir grynojo savanaudiškumo pasekmė – tai mirštantys žmonės ir televizijos reportažuose verkiantys medikai. Jaučiu kaip ir man akimirksniu sudrėksta akys.
Aš tikrai negalvoju apie gimusį Kristų. Mano galvoje sukasi klausimai apie rytojų: kuriai statistinių duomenų grupei (sergančių, gydomų ligoninėje ar mirusių) priklausysiu aš, mano artimieji, draugai ir kolegos? Vis tik didžiausiais šiandien Kalėdų stebuklas yra tai, kad vis dar nesusirgau.
Ieškodamas, kaip save prablaškyti, kasdien po valandą apeinu savo kvartalą, o sutemus likusį dienos laiką praleidžiu prie televizoriaus ekrano, žiūrėdamas distopinį serialą „Žmogus aukštoje pilyje“. Tai pasakojimas apie pasaulinį valdymą, kuris galėjo nutikti, jei po Antrojo pasaulinio karo būtų įsiviešpatavę naciai ir jų sąjungininkai japonai. Atidus ir lėtas pasakojimas mane įtraukia į visiškai įmanomą tikrovę, kurioje valdančiųjų despotiškumas, baimė net savojo šešėlio, kontrolė ir vergovė neturi ribų.
Deja, bet ir čia būna išlygų. Reichsführeris Džonas Smitas kartais parodo savo žmogiškus jausmus, dvejones, meilę ir susirūpinimą. Už visą tai galima patirti kone viešą egzekuciją... Gaila man ir nuo nacių rankos žūstančių laisvės ištroškusių žmonių; gaila ir tų menkystų, kurios vykdo egzekucijas. Vis tik labiausiai baimintis galima tik dėl vieno: despotizmas dažnai yra keičiamas kita despotizmo forma.
Galime prisiminti mus ištikusią XX amžiaus istoriją, kai naciams palikus Lietuvą pusę amžiaus teko kentėti Sovietų Sąjungos jungą. Bet tik pagalvokime, ką būtume kentėję, jei naciai užimtų mūsų Dievų sostus? Kiek tektų jiems melstis ir statyti pompastiškus monumentus? Tikras stebuklas, kad to mums neteko daryti.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Savo Kalėdų laikotarpio istorijas siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų „Hiatus“ čekius bei knygas.
